žuvys giliai kaip ir paukščiai aukštai
tai tik amžinai neatsiejami broliai
mano namai begaliniai laukai
visada šalia nepasiekiami toliai

jūros dugne sudaužytam laive
miega niekam jau nepriklausantys grobiai
mano turtai ten kur paukščių takai
niekam niekada nepasiekiami lobiai

kai tik sutems atsinešiu vandens
paskandinsiu jame savo jauną veidą
ir kai po nakties saulė vėl patekės
prisiminsiu kaip ji prieš tai nusileido

šiandien yra paskutinė diena
gaila tik džiaugsmu negaliu pasigirti
mano sode begalybė žiedų
medžiai visada taip atrodo prieš mirtį...

Tuomet kai iš dainos telieka su ja surištas prisiminimas, per ryškus kad galėtum išgirsti pačią dainą.

O tada kai niekas tau neleidžia pasiduoti tai atrodo kaip didžiausia svajonė. Tiesiog paimti ir sunaikinti viską aplink save...

Wake in a sweat again
Another day's been laid to waste
In my disgrace

Stuck in my head again
Feels like I'll never leave this place
There's no escape

I'm my own worst enemy

I've given up
I'm sick of feeling
Is there nothing you can say

Take this all away
I'm suffocating
Tell me what the fuck is wrong
With me

I don't know what to take
Thought I was focused but I'm scared
I'm not prepared

I hyperventilate
Looking for help somehow somewhere
And no one cares

I'm my own worst enemy

I've given up
I'm sick of feeling
Is there nothing you can say

Take this all away
I'm suffocating
Tell me what the fuck is wrong
With me

Goddddddd!!!!

Put me out of my misery
Put me out of my misery
Put me out of my
Put me out of my fucking misery

I've given up
I'm sick of feeling
Is there nothing you can say

Take this all away
I'm suffocating
Tell me what the fuck is wrong
With me

Ir paskutinės eilutės primenančios tai kas rodos buvo prieš gerą tūkstantmetį.

Kiekvienas šaltas rytas, šešta klasė ir visai kitaip girdimas tekstas nei toks, kokį štai dabar keliu...

Do you know what's worth fighting for?
When it's not worth dying for?
Does it take your breath away
And you feel yourself suffocating?
Does the pain weigh out the pride?
And you look for a place to hide?
Did someone break your heart inside?
You're in ruins
One, 21 guns
Lay down your arms,
give up the fight
One, 21 guns
Throw up your arms into the sky, you and I
When you're at the end of the road
And you lost all sense of control
And your thoughts have taken their toll
When your mind breaks the spirit of your soul
Your faith walks on broken glass
And the hangover doesn't pass
Nothing's ever built to last
You're in ruins
One, 21 guns
Lay down your arms, give up the fight
One, 21 guns Throw up your arms into the sky, you and I
Did you try to live on your own
When you burned down the house and home?
Did you stand too close to the fire
Like a liar looking for forgiveness from a stone?
When it's time to live and let die
And you can't get another try
Something inside this heart has died
You're in ruins
One, 21 guns Lay down your arms, give up the fight
One, 21 guns Throw up your arms into the sky
One, 21 guns Lay down your arms, give up the fight
One, 21 guns Throw up your arms into the sky, you and I

Aš nežinau, kodėl keliu būtent tas dainas kurias net pati suvokiu kaip visišką šūdą, net nežinau, kaip sugebu dabar rašyti, nesugebėdama žmoniškai kalbėti su aplinkiniais. Nežinau - keiksmažodis. Reikia atsikratyti įpročio "nežinoti", kas kad tai tik gražūs žodžiai, niekad to nepadarysiu.

Žadėjausi daugiau nerašyti bet jau tada žinojau kad tas žadėjimasis - tuščios kalbos. Galbūt kaip ir viskas ką sakau. Šiąnakt sapnavau sapną ir, nors niekad nekalbėjau apie sapnus, nes retai kada išvis besapnuoju, šikart jį aprašysiu. Tiesa tai buvo labiau košmaras, negalėjau jo nei kurti nei kontroliuoti kaip kitais kartais ir jis buvo kolkas ryškiausias iš sapnų. Gal taip paveikė kietas, migdomųjų sukeltas miegas. Veiksmo sapne beveik nebuvo, tik nuotaika ir keli aplinkos faktai. Sapnavau kad man haliucinacijos, nors tą suvokiau tik sapno pabaigoje. Sapnavau, kad vieną rytą pabudau visoškai kitokiam kambaryje nei užmigau. Jis teturėjo vieną langą kažkur aukštai ir šviesa sudarė keistus šešėlius, gulėdama lovoj, lydima tų pačių jausmų neleidusių užmigt ir neleidžiančių nė įkvėpt, atmieštų neaiškia baime stebeilijau į priešais esantį kampą, sienos, pati kambario forma kažkuo priminė ligonę, nors apart to susiaurėjimo prie išėjimo, žinojimo, kad nuėjusi ten pamatyčiau duris į tuoleta, jame butų dar vienos durys, vedančios į kitą palatą, patalpos apstatymas ligoninės nepriminė. Tai ir buvo toji haliucinacija, kurios realumu buvau tvirtai įsitikinus, kampe stovėjo senovinė komoda, apkrauta niekučiais, abipus jos po lovą. Lovos buvo vienodos, lygiai tokios, ant kokios miegojau būdama maža. Tuomet į patalpą įėjo mama, kurios vien pasirodymas kambaryje sukėlė neaiškią tačiau beprotišką baimę, nejaukumą. Dirbtinai maloniu balsu ji bandė mane šnekinti o aš vis giliau gūžiausi į kampą kol viskas aplink mane ėmė temti ir sklaidytis, o paskutinę akimirką mintyse tarsi švystelėjo prisiminimas, ar nežinia kas, kad tame kampe iš tiesų nebuvo nieko, tik plika siena. Tuomet pabudau nors dėl sapno ryškumo ilgai dar svarsčiau ar tai tikrai sapnas. Keista jį pasakoti, keista tiek daug rašyti, savotiškai kalbėti. Žinoma kalbu, tiksliau meluoju susitikus su naująja klase ar su tėčiu. Užtai po 15 minučių jau būnu nusikalus. Mano pasaulis tapo melu, nors žodžiais nemeluoju. Bet kuo daugiau jis gali būti, kai vidurnaktį klyki be garso, kai muzika nebereiškia nieko, tik prisiminimus, kaip pamažu išnyksta viskas, nebelieka net tikėjimo, užgęsta paskutiniai žiburiai. Pasaulis neteisingas, ne, ne man, jis neteisingas pats sau, neteisingas tiems, kuriems jo teisingumo reikia, liaupsinantis tuos, kurie jį griauna...

Bet ką aš čia ir vėl rašau nesamones.

I don't know who to trust no surprise
(Everyone feels so far away from me)
Heavy thoughts sift through dust and the lies
(Trying not to break but I'm so tired of this deceit)
(Every time I try to make myself get back up on my feet)
(All I ever think about is this)
(All the tiring time between)
(And how trying to put my trust in you just takes so much out of me)

[Chorus]
Take everything from the inside and throw it all away
Cuz I swear for the last time I won't trust myself with you

Tension is building inside steadily
(Everyone feels so far away from me)
Heavy thoughts forcing their way out of me
(Trying not to break but I'm so tired of this deceit)
(Every time I try to make myself get back up on my feet)
(All I ever think about is this)
(All the tiring time between)
(And how trying to put my trust in you just takes so much out of me)

[Chorus]
Take everything from the inside and throw it all away
Cuz I swear for the last time I won't trust myself with you

I won't waste myself on you
You
You
Waste myself on you
You
You

I'll take everything from the inside and throw it all away
Cuz I swear for the last time I won't trust myself with you

Everything from the inside and just throw it all away
Cuz I swear for the last time I won't trust myself with you
You
You
Ir daugiau nieko

Nežinau, neklauskite manęs kodėl bet aš ir vėl save skandinu. Muzikoje. Maiste. Interneto platybėse ir knygų gilumoje. Jei reiktų, turbūt nenueičiau nė pusės kilometro. Sveriu 6kg daugiau. Neprigirdžiu. Po truputį. Ir nenorėdama vėl pradėti rašyt elgsiuos kitaip. Po dainos tekstą. Kai tik susišvies. Atitinkantį kažką manyje. Ar pasaulyje.
Taigi, pirmas šitoks įrašas, beprotišką tos pačios frazės kartojimą sutraukiau. Senas senutėlis faktas. Kurio turbūt sau pripažint neleisiu niekada.

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing at all

You're sick of feeling numb
You're not the only one
I'll take you by the hand
And I'll show you a world that you can understand

This life is filled with hurt
When happiness doesn't work
Trust me and take my hand
When the lights go out you will understand

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing at all

Anger and agony
Are better than misery
Trust me, I've got a plan
When the lights go off, you will understand

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing at all

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing, rather feel pain

I know, I know that you're wounded
You know, you know that I'm here to save you
You know, you know I'm always here for you
I know, I know that you'll thank me later

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing at all

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing at all
Rather feel pain than nothing at all
Rather feel pain

Ir dar viena, albume jos eina viena po kitos. Tik šitą žinau jau senokai.

I can't escape this hell
So many times I've tried
But I'm still caged inside
Somebody get me through this nightmare
I can't control myself

So what if you can see the darkest side of me
No one will ever change this animal I have become
Help me believe it's not the real me
Somebody help me tame this animal!
This animal, this animal

I can't escape myself
So many times I've lied
But there's still rage inside
Somebody get me through this nightmare
I can't control myself

So what if you can see the darkest side of me
No one will ever change this animal I have become
Help me believe it's not the real me
Somebody help me tame this animal I have become
Help me believe it's not the real me
Somebody help me tame this animal

Somebody help me through this nightmare
I can't control myself
Somebody wake me from this nightmare
I can't escape this hell

This animal, this animal
This animal, this animal
This animal, this animal
This animal

So what if you can see the darkest side of me
No one will ever change this animal I have become
Help me believe it's not the real me
Somebody help me tame this animal I have become

Help me believe it's not the real me
Somebody help me tame this animal!
This animal I have become

nothing

amzinas desnis, kuo labiau luzti, nesvarbu is ko, tuo po to blogiau, o as surinkau si teksta, bet jo neissiusiu, o tik paimsiu ir viska istrinsiu nes tokia jau esu, keistuole, kuri tai sneka tai tyli bet after all it's all the same, no matter how you look. I don't know how to give, maybe because i don't have what to give and if someone gives me somethiing i can't give anything in return. That makes me sick. And I keep saying thank you until it becomes just world without reason. And then I start to destroy everything my life is about. I start beingapart from people i care about. Instead of saying sorry i can't give you anything in retturn, bet i'd like to. Jus destroy everything or it destroys you. Maybe its true. Or maybw not. Who cares, nobody listens, nobody hears, nobodys here it's just message to nowhere like it was logn time ago. When i try not to give up, i'll start losing myself, when i saying i'm giving up something shows up. so what now? I'm even not a human anymore, i'm just a bird whithout wings. again.

Rasyta per skype, eiline zinute i niekur. Kaip ir visas sis blogas tai ir idejau.ne mano stilius, bet velniop.

...

Prabėgo sausis... vasaris... Dabar jau kovas, o aš vis dar čia. Nors nežinau ar visgi esu. Ar mes išvis esame...
Ai, ką aš čia rašau... Na gerai kažkada tam ir kūriau šitą blogą kažkada kad galėčiau nesąmones daryt.

Likimas kartais mūsų pasigaili ir suteikia iliuziją, kad galime jį valdyti, kurti... Nustojau tuo tikėti. Jau kaži kiek laiko jaučios kaip marionetė, tuščia lėlė vis kažkur mėtoma ir stomdoma. Ir jau net nebesuprantu kas vyksta, kur keliauja visas šitas pasaulis. O gal tai net ne pasaulis, gal tiesiog iliuzija...
Ir nieko niekad pakeisti negaliu. Iš manęs jau nieko ir neliko. Tik kažkoks keistas padaras kuris sėdi susigūžęs su savom mintim, kurios varo iš proto nors gal jau nelabai ir belikę to proto. Tiesiog jaučiuos tarsi kažkoks gličios masės kamuolys, neturintis nei žmoniškų rankų, nei kokjų, nei valios ar proto. Visad kažką pastums, kažkam netyčia trenks. Viskas byra iš rankų nes nebesugebū padaryti visiškai nieko. Tik tusčiai svaičiot ir žiūrėt į dangų. Kažkur pasiklydusi. Net nežinia kur. Tesinori užrikti ant viso pasaulio "palikit mane ramybėje, aš daugiau nebegaliu". Tuomet toliau sėdėti ir bandyt atrasti kažkokį taką juodoj tamsoj. Kodėl kiekvieną ryta keliamės ir einam į mokyklą, kodėl kurti planai staiga išnyksta...

Kodėl likimas o gal mano pačios smegenys krečia man piktus pokštus ir atima galimybę prisiminti, atpažinti kažką. Šių metų man nėra, išnyko, dingo. Prabėgusių tik trupiniai delnuos. Ir skaudžios šukės užsilaikė, nes pirštų tarpai per maži.
Jaučiu, kad zombiu vėl virstu, iš išorės pasiekt negali niekas, o viduje kenčiu. Lyg peiliais bados nejautrumas, kitų žmonių žiaurus godumas, mano pačios keistokas egoistiškumas. Pagalbos ieškau aš veiduos žmonių, bet niekad niekad nerandu. Aš su kažkuo šneku, niekus kad mano išgirstų noriu, bet nkito išklausyt net ir norėdama negaliu. Net nežinau ką čia rašau, kodėl...

Aš pavagau gyventi šitaip, tik nesakykit, kad istorija iš naujo...

Ir vėl aš kažką rašau? Oj ne, vėl vėl vėl. Rašau nesąmones nuo kurių darosi bloga taip bandydama išsilieti ir nepamirštu žodį nesąmonė rašyti su ą. Nebepadeda. Baik žmogau. Užmiršk. Bet neužmiršiu. Negaliu, nes nėra ką užmiršti. Ir taip jau pusės gyvenimo neatsimenu. Išnyko. Išbyrėjo tarsi smėlis pro pirštus. Nes nebuvo ten ką atsiminti.
Ar kada bandei galvoti kitaip? Klausiu savo vidinio aš, o vienintelis atsakymas visad būna "esu kas esu, durnelė kvaišelė pasiklydusi savyje ir pasaulyje. Ta, kuri vis dėl to nežino kas tokia yra, Ir ta, kuri gali klausytis tos pačios dainos dvidešimt kartų ir to nejusti. Ta, kuri kažkodėl įsitikinusi kad iki dvidešimties neišgyvens. Kur tau, net egzaminų nelaikys, arba patėkš tuščią lapą sakydama "eikit jūs visi šikt"... O tada susivoks kad ištrynė save iš šio pasaulio, pavertė nepageidaujamu asmeniu. Nors gal save ištrynė jau seniau, tada, kai apsisprendė neplaukti pasroviui. Ar tada kai pirmą kart "nusprendė" kad nieko nejusti ir negalvoti būtų lengviau. Ar tada, kai ištisus mėnesius vaikščiojo užblokavusi visus jutimus, tarsi vaiduoklis. Kol galų gale liko tik pasibjaurėjimas...." O galų gale vis tiek sau pripažinsime, jog žinoti kas esame - neįmanoma.
Vėl rašau nesąąąąąąmones. Nes sėdžiu ir galvoju, bandau suvaikyti sutraukytas minčių gijas, kol suvokiu kad man nusispjaut. Vienodai rodo. EIKIT JŪS VISI ŠIKT.
O gal eisiu tik aš viena.... Velniop.

......................

Keista, ar ne, koks išprotėjęs kartais gali būti šis pasaulis. Balansuojantis ant ribos tarp kažko "tikro" ir kažko "anapus". Čia ne apie pomirtinį pasaulį, tas anapus - kažkas už mūsų suvokimo ir proto ribų. Kai tau visai blogai ir tu, rodos, skęsti imi matyti viską kitaip. Kartais ištveri, išsigelbėji, o kartais tiesiog dvėsti nuo nepakeliamo svorio. Kai atrodo nėra nieko kas lenktų prie žemės.

Ir vėl aš lyriškai kalbu, taip kad pačiai šlykštu. Nekreipkit dėmesio, nematomi, įsivaizduojami skaitytojai. Užmirškit. Tiesiog leiskit išsirėkt. nors ne gal nerėksiu geriau. Nes baigsis blogai...

Keista kartais pagalvoju, jog šios karts nuo karto parašomos žinutės - vienintelis ženklas, kad dar gyva, esu. Nors rašau kitką. Ir dar sugebu publikuoti. Ir kuriem galam? Kam to reikia? Aj, ką čia supaisysi.......