Ir vėl sugrįžau. Ko gero todėl, jog mano smegenys nepaveža viso streso ir apkrovos. Rodos visas mano pasaulis dūžta. Net tas mažytis, baltas ir tuščias, kupinas kančios. Nebeliko ir jo... Tapo tuščia, o aš stoviu eiliniame aklagatvyje. Neturėdama nieko. Tikslo, vilties, bendražygių. Nejausdama nieko - nei baimės, nei deginančio skausmo,nei kažko pozityvaus. Tik beprotybę. Neatrandu jokioje kalboje kito žodžio kuris galėtų tai apibūdinti. Šįkart nerašysiu daug. Neturiu jėgų. Eri, jei tu tai skaitai, o tikiuos kad kada nors perskaitysi, atmink, niekad gyvenime neturėjau brangesnio žmogaus už tave. Tu palaikai kai yra sunku, verti kažko ieškoti ar siekti, esi greta. Tavimi galiu pasitikėti. Ir nors visas pasaulis verčiasi kūliais, kol apsvaigsta galva, pradeda pykinti ir išnyksta suvokimas ir orientacija, tave visuomet išlaikau savo širdyje. Kitaip turbūt nepatempčiau. Nežinau kas esu tau, bet kartą jau buvau praradusi gerą draugę. Nieku gyvu neleisiu pasauliui atimti iš manęs geriausios kokią esu turėjusi. Kadangi už savaitės išvykstu į Angliją, šios eilutės tau:
 You are not alone tonight
 Imagine me there by your side
 It's so hard to be here so far away from you
 I'm counting the days till I'm finally done
 I'm counting them down, yeah, one by one
 It feels like forever till I return to you
 But it helps me on those lonely nights
 It's that one thing that keeps me alive
 Kad ir kaip debiliškai viskas skambėtų. Aš tiesiog pavargau meluoti, vaidinti, bėgti, keliauti apylankom. Nors to pasekmės man teduoda tik dar daugiau mėšlo. Praėjo kone pusmetis nuo paskutinio mano posto. Na ką gi...