Ir vėl aš

Koks trapus tas žodis "laimė".
Ko gero neegzistuojantis.
Nors kaip mes galime teigti, kad kas nors egzistuoja arba ne. galbut mes patys neegzistuojame. Galbut visa tai tik sapnas. Arba košmaras. Bet kad ir kaip bebūtų mes jaučiame ir tiek. Ir viskas... Tad turėtume gyventi taip, kad jaustumėmės gerai. Kad norėtume šią akimirką pratęsti iki amžinybės, bet nesigalėtume ją prarasdami. Nes iš tiesų nėra nei ateities nei praeities. Yra tik dabartis. Ir kartais negalėjimas nirko pakeisti, galbūt todėl, kad gyvename svajonėmis ir ateitimi. Ar laikomės įsikabinę praeities.
Bet jokiu būdu negalime leisti gyvenimui praeiti pro šalį turėtume eiti kartu su juo...

Ak ta karti filosofija.
Tušti žodžiai.
Vis tiek žinau, kad nieko negalėsiu pakeisti, kad ir kiek rašyčiau. Nes bandymai pakeisti tegali baigtis skaudžiais nusivylimais ir suvokimu, kad gyvename iliuziniame pasaulyje...

Galbūt aš tiesiog per daug galvoju....