Esu durnė. Ir rašau lėkštai. Tiesiog man bloga.

Pasaulis šalta vieta. Ne tik tada kai už lango minusas, bet ir tuomet, kai vasarą per nosį teka smegenys. Tiesiog taip jau yra, kažkam gal čia šilta ir jauku, bet man tai neatrodo vieta užsibūti.
Dangus atrodo giedras, bet pasižiūrėjus atidžiau, neišvysi nė vienos žvaigždės. Taip, jiems nė patiems nepastebint, atrodo ir daugumos gyvenimai. Bet išties visa tai nonsensas ką aš rašau. Tik būdas akimirką ištverti. Po to dar vieną. Ir dar.
Netikėkite mano žodžiais - tai melas
Neklausykite ką sakau - tai apgaulė
Nežiūrėkite į mane - tai kaukė
Nesistenkite pajusti - aš šalta
Neeikvokite jėgų - aš akla, kurčia, nejautri.
Sidabras mano kūnas
Sidabras mano tvora.

Turėjau galimybę neseniai išsiaiškint kas žmogui tvora. Manoji pavirto žmonių siaubu, nes jie taip pat nemaokėjo žiūrėti, kaip aš dabar nepajėgiu nieko suprasti.
Neverta bandyt išsiaiškint ką aš čia dabar narplioju. Nes aš nežinau. Elgiuos šlykščiai. Nes nebegaliu. Norėjau prirašyti pilną puslapį žodžio shit. Bet tai neturi prasmės. Gal ir dar kažką norėjau. Nepamenu...

Tekyla klausimas kur aš, ir ką čia darau

Nebepajėgiu rašyt, nei kalbėt, atleisk. This is shit what i'm living.

Nebegaliu... daugiau.

Spalio 1a, Gruodžio pirma... O visgi niekad nesikeičia tik aš vis dar dvėstu čia. Įstrigusi ir negaliu išeiti. Ir nė velnio again nežinau kodėl rašau. Tai suknista kaip ir viskas manyje. Aš per daug pavargus, per daug blogai funkcionuoju. Tik kodėl gi manęs neišmeta, juk brokuoti ir nenaudingi robotai - nereikalingi. Tik neklausk manęs, nes aš nežinau...
Nežinau, nei kodėl lietus kiaurai merkia mane, nei kodėl aš ir vėl krentu. Žinau, kad galėčiau priversti save patikėt - kad aš tik skrendu žemyn... Bet tai niekuo nepadėtu, būtų blogiau. Gaila, kad turbūt taip niekad ir neteks pamatyti pasaulio - arba stiklas apšarmojęs, arba akys aptemę... o dabar rodos kažkas įstatė matinį langą. Nors iš kitos pusės gal ir gerai, vaizdas, kurį pamatyčiau turbūt būtų šiurpesnis nei žmogus gali pakelti.
Kalbu nesąmones. Nebeturiu jėgų net kalbėti. Nors apsimetu kad einu per pasaulį kaip ir ėjus. Niekas nepastebi, kad kalba su būtybe, kurios negalima vadinti žmogumi, niekas nepastebi, kad nieko negirdžiu ir nematau, kad tai ne aš einu - pasaulis plaukia pro mane. Ką aš po galais čia darau rašydama pirštai, pritvinkusiais mano suknisto gyvenimo likučių, paribių. Bandydama užrašyti pamestą tiesą ar sugauti išskridusį norą. Ne! Netiesa! Tiesos niekad neturėjau, norų taip pat - taigi niekad ir nesugrąžinsiu atgal.
Žmonės kalba apie tai, kaip norėtų kad jų svajonės išsipildytų, apie tai, kaip skaudžiai jos trupa. Aš net būdama maža kankindavau kai per gimtadienį prieš užpūsdama žvakutes turėdavau sugalvoti norą. Laimingi žmonės nieko netrokšta, nes jiems nieko nebereikia? Netiesa! Jai tau nereikia nieko - nėra ir dėl ko eiti. Štai tokį gyvenimą aš gyvenu.

Pavydžiu tiems, kurie gali mylėti. Nes aš to nepažįstu. Pavydžiu ir tiems, kurie gyvena, nors ir niekinu tuos, kurie turėdami tokią galimybe ja nepasinaudoja. Būti ir egzistuoti - skiriasi. Nors gyvenimas niekad ir nebuvo mano kelias.

Aš neturiu ką čia daryti ir neturiu ką palikti. Bet aš stoviu nekęsdama to stovėjimo visa esybe, virpėdama nuo skausmo ir tuštumos, nuo poreikio ramybės ir pabaigos. Pasauli, kaip aš pavargau.
Paleiskite mane, vistiek as jau seniai nebegyva. prasau.

Bet ne, raitysiuos ir toliau is skausmo klykdama, kiekviena diena kelsiuos, eisiu i mokykla... Kodel? nes negaliu iseiti. Man suknistai neleidzia zmones sio pasaulio. Tegu ismirsta zmonija, tada ir egoistiskoji as gales nudvest kartu.