Sveikas vienišas pasauli.
Tikriausiai nesitikėjai, kad kadanors čia vėl atsidursiu. Nesitikėjau ir aš. But here we are.
Daug pasikeitė per tuos metus kai manęs nebuvo. Bet daug ir liko. Aš nykstu, man atrodo, manęs liko mažiau nei buvo tuomet, naivioje paauglystėje. Manyje įsikūrusi vienatvė ir tuštuma kurios niekas negali užpildyti. Kartkartėmis mano horizonte pasirodo žmonės, kurie atitika dėlionės briaunas, bet jie visuomet išeina ieškoti kitų dėlionių. Taip nebūna dažnai- nedažnai pajaučiu kitiems žmonėms kažką tokio, ir kai pajuntu bandau įsikabnt nagais ir dantimis. Tik taip nemoku. Tai niekuomet neveikia. Paauglystėje galėjau tikėtis, kad viskas dar priešakyje, kad sutiksių ką nors ir viskas bus gerai. Paaugslystėje mylėjau tik manęs taip pat nemylėjo atgal. Paauglystėje mane užpildė naivumas. O dabar aš senstu ir patirties neturėjimas pamažu tampa trukdžiu, kuris neleidžia jos įgyti, neleidžia nieko sutikti. Kartais susimąstau, kad visai nesuprantu, kaip kiti žmonės tai daro. Užmesga santykius, myli, skiriais, susitinka vienai nakčiai ir išeina savais keliais, kelia dramas ar tylomis sutaria. O aš tik stebiu iš šalies. Niekada nedalyvauju, niekuomet tiesiog nesu. Nesvarbu, kad šito peties gyvenime noriu labiau už viską.
Kažkada turėjau tokią svajonę. Ilgainiu ji ėmė virsti obsesija, sapnais, atrama kai tamsu, kančia kai realybė diktuoja savas sąlygas. O svajonė tokia: turiu žmogų, kuris myli mane ir kurį myliu aš. Ir mes turime būstą - namą, butą, nesvarbu. Ten gyvenam, įsikuriam, pykstamės ir taikomės, kuriam, auginam augintinius ir rengiam pietus bei šventes, su draugais ir pažįstamais. Vyksta diskusijos, priimam visus norinčius. Tai šilti namai. O ypač rengiam kalėdas, nes mes - šeima, bet artimus draugus aš irgi visad laikiau šeima, stipresne nei ta, su kuria sieja kraujo ryšiai. Ir per kiekvienas kalėdas mes susirenkam pas mus - visi tie, kurie kūčių vakarą mielai prleistų su mumis, kurie žino, kad visada yra laukiami, kad mes esam šeima, ir jie taip pat yra jos dalis. Visi tie, kurie kitos šeimos neturi. Kartais žmonių ateina visai nedaug, draugi pradeda kurti savo šeimas, kai kuriais metais žmonių ateina gausiai. Bet visuomet tai šilta šventė. Ir aš niekuomet nejaučiu vienatvės, kuri įprastai perveria mane jaukių, šiltų švenčių metu. Nes šalia esi tu. Kad ir kas ir kad ir kur tu dabar bebūtum. Ir taip mes sulaukiam senatvės.
Aš vis dar tikiu šia svajone. Aš vis dar noriu tikėti, kad kada nors taip ir bus. Gal ir ne iki senatvės, bet bent trumpam. Bet metams bėgant vilties lieka vis mažiau ir mažiau, vienatvė plečiasi, šilumos mažėja. Žmonės skiriasi ir tuokiasi, o aš stoviu paraštėse. Nežinau kaip iš tų paraščių išeiti.
Sulig kiekvienu praradimu, sulig kiekviena viltim, kad tai šis žmogus dėl kurio pamečiau galvą mane pamils, tuščia ertmė mano širdyje didėja. Bet ir galvą aš pametu retais, o apie tuos žmones galvoju ir galvosiu dar ilgai. Vienų tiesiog pasiilgau, kitų norėčiau atsiprašyti. Bet likimas piktas ir žiaurus.
Man nereikia daug. Apkabink amne ir pasakyk, kad viskas bus gerai. Aš tavimi netikėsiu, bet visvien šidyje taps bent truputį šilčiau. Surask mane, kad ir kur bebūtum. Nes aš pasikldau tavęs beieškodamas, ir iš vienatvės imu pražūti. Nieks nepasikeitė. Nieko ir vėl nėra šalia.
Dažnai klausiu savęs, ar tai mano kaltė. Galbūt iš tiesų su manimi tiesiog kažkas negerai. Bet aš esu gan nuostabus žmogus, nėra lengva su manim, bet aš mylėsiu labiau už viską, visuomet išgirsiu, visuomet įsiklausysiu, visuomet kovosiu dantim ir nagais dėl blėstanččios liepsnos. Visuome pasiūlysiu įdomų pokalbį ar skanią vakarienę, iš giedro dangaus padovanosiu mielus niekniekius ir igus pokalbius požvaigždėmis vidurį nakties. Net jei vienas kitam nepasakysim nieko. Bet šita fuckin vienatvė žudo mane.
I wish I could at least find a one night stand. Just for the experience. Just to fill my curiosity of my own self. But it seems I lack the guts even for that. And the experience. Quite the irony, huh... Maybe if I was in the UK or the states or something at east I could use the internet to connect with people, find munches, find people who won't care about my inexperience and awkwardness. But I'm in this bloody hellhole where nothing ever happens. Where I'm stuck in the sidelines. Watching. Bursting with jealousy and longing.
I tell myself that one day it will be different. One day I won't wake up alone. Today is not that day and neither is tomorrow.
