I have become so FAKE that I can't even stand it myself

Radau telefono juodraščiuose. Praeitą sekmadienį.
I keep on wondering and wondering around. Lost soul in the heart of Vilnius. But this city alone is not enough anymore to fill mine. Girdžiu garsus taip aiškiai ir raiškiai kaip niekad ankščiau. Bet kartu viskas nublanksta. who i am, Who I Am, WHO I AM??? And whom should I love?
Žmonės stebi iškreiptais žvilgsniais. Įdomu, jei sutikčiau save, ar žiūrėčiau taip pat? Ar pažinčiau? Esu tokia pasimetus. Nežinau, kur viršus ir kur apačia. Ir ko ieškau klaidžiodama gatvėmis miesto, kurio nebeišeina pavadinti savu? Mano tamsą, chaosą ir tylą sparnu galiukais drasko juodi varnai. O aš tarsi luoša ir apakus. Suryju daugybę minučių, o po to išvemiu dienas kalendoriuj. "And I feel something so right doing the wrong thing". Let me survive. Even if I'm broken and have no place to go, show me the way to fill the hole in my soul, ne? I don't wanna see tomorrow. But I'll have to anyway. So at least let me breath today. Take all the air of this day into my lungs and let it go. Smile with relief and fulfilled emptiness. I can't even see clearly what I'm writing anymore.

And so this is where it all ends. Šiandien iškrito pirmas sniegas. Skulptūros veidu stebėjau kaip jis virsta lietumi. Aplink nuolatos skambėjo linksmi balsai ir vienas iš jų buvo mano. Bet jis nepriklausė man ir buvo svetimas. Kasdien, vos grįžus namo sėdu prie kompiuterio ir einu miegoti. Dienos bėga taip lėtai ir kartu praslysta pro pirštus nesuvokiamai greitai. Skamba kalėdos ir verkia ruduo. Sukasi karuselė, kurios taip lengvai nebesustabdysi. Jaučiu pamažu kylantį šleikštulį, jaučiu, kaip smarkiai aš įšalusi laike. Kūnas sensta, o mano mintys, pomėgiai, veiksmai ir savijauta.... Nežinau. Tam kad išsiveržčiau reikia valio ir noro. O aš kone neturiu nė vieno iš jų. Ypač ne dabar. Mes visi tiek pat blaurūs, šlykštūs ir pasibjaurėtini kiek ir gražūs. Tik mano mintys niekad nevirs realybe. Jaučiu, kokiais beprasmiais ir absurdiškais tampa mano žodžiai ir meldžiu, kad kuo greičiau iškristų sniegas ir apgaubtų mane tyla.

Dreaming colorless dreams, living vivid illusions...

Niekaip negaliu įveikti savęs. Neturiu valios perllipti per save - mokytis, spsortuoti, pasirūpinti sveikata, kažką daryti. Niekaip negaliu įveikti savęs, todėl... pasileidžiu ir krentu. Taip, su bėgančiais metais išmokau puikiai susitvarkyti - paslėpti randus ir žaizdas, nusišypsoti ir pamiršti. Jei per sunku - dar ir panardinti save į fikcinį pasaulį ir sveikas dingęs. Dažnai net pati jaučiuosi tiesiog normaliai, kol staiga manoji aš viduje per miegus neapsiverčia. Nubėgu padainuoti jai dar vienos liųliuojančios lopšinės ir toliau stumiu laiką. O gal tempiu gyvenimą? Taip, dažniausiai viskas yra normaliai - jokių nukrypimų, kone jokio gyvenimo. Juokas nuolatos svyruojantis ant daugybės ribų ir tuo pačiu gyvų emocijų nebuvimas. Pamirštu viską, net draugus ir tuos, kuriuos laikau brangiausiais pasauly.Tam, kad ben šiek tiek rūpėtų turiu atsargiai pakibinti ją - save viduje, tiek, kad nepabustų, bet bent šiek tiek priartėtų. O kad rūpėtų man labai svarbu. Nes mano norai, viltys ir lūkesčiai nebereiškia nieko, jie paprasčiausiai nesvarbs, reikalauja pernelyg didelių pastangų. Mano sapnai tai mano gyvenimas. O sapnų aš nepamenu...
Užmerkiu akis ir matau savo delnus, rankas. Per baltą mano delną ritasi ryškiai raudoni lašai. Nuo delno leidžiasi riešu, slepiasi rankovėse. Spalvos tokios ryškios, kad man gelia užmerktas akis. Stipriai suspaudžiu kumščius ir atsimerkiu, o tuomet tenka suspausti juos dar tvirčiau. Nes tai realybė ir mano delnai sveiki. Bent kolkas. Vis pro akis prabėga ryškiai raudona spalva. Nuolatos. Bet po pusantrų metų juk kvaila būtų pasiduoti ir pasikart po žvaigždėtu dangum.
Tai, kas buvo anksčiau, visos mano kančios ir nuopuoliai, dabar atrodo lyg sapnas iš kurio niekada nevertėjo pabusti. Tuomet dar žinojau, kur žemė ir kur dangus, tuomet dar tikėjau žodžiais, o dabat nebegaliu net meluot... Dėl Dievo, tuomet a bent žinojau, ką manau, o dabar teliko aklina skylė. Niekaip negaliu suprasti ką aš čia veikiu.
Mano veidas, mano asmenybė, mano gyvenimas - jie perkreipti, iškreipti lyg daugybės cirko veidrodžių, bet kažkuo aš nesiskiriu nuo eilinių paaugliu merginų, ben šiek tiek,  - esu vieniša. Tai kartais juokinga, o kartais nesinori sau to pripažinti, nes juk esu "iš kito pasaulio", kur bukos, juokingos ar banalios problemos neturėtų užklysti. Juokinga, žinau. Bet visviena, esu alkana jausmų ir šilumos, ar net ir pojūčio, gesto, bet aš pati nemoku mylėti.  Nieko išskyrus iliuzijas, tirpstančias delnuose. Tampu buka ir tai skauda kai tai matau. Bet kažkodėl ne tik jaučiuosi labai viena ir vieniša, bet ir bijau, kad vieną dieną viskas ką begirdėsiu tebus nutolusių žingsnių aidas.... Mano žodžiai ir mintys pavirto gestais ar vėju, bet net jei su manim neįdomu aš prašau, nepabėk...

Nes neliko daugiau nei prašyti...

Apkabink mane ir pasakyk, kad viskas bus gerai. Aš tavimi netikėsiu, bet visviena bus nors truputį šilčiau. Nebeliko priežasties ir proto. Darau tai, ką sako impulsai, ar tiksliau tik nuoširdžiai stengiuosi. Nieko neliko tikra, tad nesvarbu, kas laukia rytoj. Esu čia. Esu dabar. Bet manęs, turbūt, nepasieksi...

            Tyla. Tyliai leidžiasi snaigės  po mano kojomis. Girgžda sniegas po sunkiais mano batais. Girgžda taip, tarsi tai būtų vienintelis garsas pasaulyje. Veria ausį, užpildo tylą. Bet aš visvieną ją girdžiu. Tylą. Tuštumą. Pavasaris? Ne, nejuokaukit. O sniegas girgžda. Autobusas - stotelė - parduotuvė - kiemas - dar vienas - mašinų aikštelė - mama - namai.
            Namuose irgi tylu. Kitaip tylu. Tyla ne raminančiai užpildyta tuštuma. Tyla plokščia tarsi plynė. Burzgia šaldytuvas. Suskamba raktai, trinkteli durys. Žingsniai. Pokalbio užuomazgos. Vėl tyla. Dar tuštesnė. Sunkus kompiuterio šnopavimas ją pabrėžia.
            Eilė vaizdui. Tylus, baltas vakaras. Didelės didelės snaigės. Ir daug vaiduokliškų siluetų. Spalvos, šviesa, šešėlis, pilkuma. Vaizdai truputį plaukia prieš akis. Prisimerkiu. Snaigės - didelės pūkuotos pienės. Apvalūs skrituliai išskydusiais paviršiais. Nė vieno žmogaus, visi jie liko už kampo. Šąla. Pirštai sustingo taip, kad nebegaliu jų pajudinti. Dvi tieses ant veido baksnoja smulkiomis adatėlėmis. Namuose šilta, bet drebu visviena. Gal ir ne šalčio čia kaltė. Kad ir ką daryčiau - sušilti negaliu.
            Taip, aš čia. Man šalta ir baisiai tuščia. Tyla smaugia ir gydo. Bet ji žino tik tai, ką žinau aš. O aš pamiršau viską. Vaizdas po vaizdo, žodis ar skiemuo, tyla ir garsas. Verpetas, o gal karuselė? Sukasi taip greitai, kad mane supykina. Iš kišenių pabyra daiktai; lauk išlekia monetos, drabužiai, veidai... Dabartis? Ne, negirdėjau. Susisuku žaislinio lėktuvo kėdutėje. Man baisu ir aš nieko nežinau. Nič-nie-ko. "Mama, noriu namo!". Mamos greta nėra, nebuvo ir nebus. Šalta, baisu ir tuščia. Aš minioje pasiklydęs vaikas. Nepažįstamieji plastikinėmis šypsenomis tiesia man rankas. Tai kraupu ir aš noriu namo - kur šilta ir kvepia lietiniais blynais. Mano pasaulyje lyja pilkais lašais. Jie nudažo viską aplinkui. Išsigandęs ir vienišas vaikas slenka gatvėmis. Gatvė po gatvės, metai po metų. Į tą patį tašką. Apleista karuselė. Žaislinis lėktuvas. Mygtukas "on" ir mygtukas "off", amžiams užstrigęs per vidurį. Pusinis pasaulis ir pusė žmogaus. Pernelyg jautri bejausmė mergaitė. Net skamba juokingai. O mano juokas kraupus ir man pačiai.
             Negaliu sušilti. Niekaip negaliu sušilti. Man šalta. Taip baisiai šalta kaip tebūna kai šaltis sklinda iš vidaus. Visa tai per daug sudėtinga. O pasaulis - toks absurdiškas. Apraizgytas, apipintas, prikeverzotas ir antspauduotas. Žinoma, nieks nepaskaitė sutarties iki galo. Pasirašė ir tiek. Norėčiau ištraukti jo vidurius lauk, pamatyti garą, kylantį nuo šiltų žarnų - gyvybę. Sukrėsti pasaulį. Filosofija, žodžiai įmantrūs, diplomatija ir mandagumas - nejau nebegalima būti tiesiog žmogumi?! Žmogus juk mat išskirtinis - moka griauti, mąstyti, šaipytis... Per tai pamiršau ir kaip juoktis, neatmenu, kaip tik kvėpuoti, širdis manyje - plastikinė, jau net nebe sidabrinė...
            Oro per maža. Dangus - per platus. Paprastai - per daug sudėtinga. Sušalęs ir vienišas vaikas , nežinantis ko jam taip gelia. Aš pavargau, tik labai pavargau.... Nejau paprastai  - visgi taip sudėtinga...? Vokai krauju pasruvę, o mintys giliam šuliny. Tamsu ten, šalta, svarbiausia - niekas negirdi. 助け て ください.  おねがい.

"B.Gražio paveikslas "Uždarytas miestas" man simbolizuoja dalykus, kurie čia pat, tačiau kurių negaliu pasiekti. Sulankstyti, aplaužyti vartai - frustracija. Kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau smulkmenų išduoda, kad miestas gal ir nėra toks mielas, šviesus ir gražus, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio. Taip ir tos mūsų svajonės - ilgainiui nublanksta..." 2012-10-02