Ir vėl aš kažką rašau? Oj ne, vėl vėl vėl. Rašau nesąmones nuo kurių darosi bloga taip bandydama išsilieti ir nepamirštu žodį nesąmonė rašyti su ą. Nebepadeda. Baik žmogau. Užmiršk. Bet neužmiršiu. Negaliu, nes nėra ką užmiršti. Ir taip jau pusės gyvenimo neatsimenu. Išnyko. Išbyrėjo tarsi smėlis pro pirštus. Nes nebuvo ten ką atsiminti.
Ar kada bandei galvoti kitaip? Klausiu savo vidinio aš, o vienintelis atsakymas visad būna "esu kas esu, durnelė kvaišelė pasiklydusi savyje ir pasaulyje. Ta, kuri vis dėl to nežino kas tokia yra, Ir ta, kuri gali klausytis tos pačios dainos dvidešimt kartų ir to nejusti. Ta, kuri kažkodėl įsitikinusi kad iki dvidešimties neišgyvens. Kur tau, net egzaminų nelaikys, arba patėkš tuščią lapą sakydama "eikit jūs visi šikt"... O tada susivoks kad ištrynė save iš šio pasaulio, pavertė nepageidaujamu asmeniu. Nors gal save ištrynė jau seniau, tada, kai apsisprendė neplaukti pasroviui. Ar tada kai pirmą kart "nusprendė" kad nieko nejusti ir negalvoti būtų lengviau. Ar tada, kai ištisus mėnesius vaikščiojo užblokavusi visus jutimus, tarsi vaiduoklis. Kol galų gale liko tik pasibjaurėjimas...." O galų gale vis tiek sau pripažinsime, jog žinoti kas esame - neįmanoma.
Vėl rašau nesąąąąąąmones. Nes sėdžiu ir galvoju, bandau suvaikyti sutraukytas minčių gijas, kol suvokiu kad man nusispjaut. Vienodai rodo. EIKIT JŪS VISI ŠIKT.
O gal eisiu tik aš viena.... Velniop.

......................

Keista, ar ne, koks išprotėjęs kartais gali būti šis pasaulis. Balansuojantis ant ribos tarp kažko "tikro" ir kažko "anapus". Čia ne apie pomirtinį pasaulį, tas anapus - kažkas už mūsų suvokimo ir proto ribų. Kai tau visai blogai ir tu, rodos, skęsti imi matyti viską kitaip. Kartais ištveri, išsigelbėji, o kartais tiesiog dvėsti nuo nepakeliamo svorio. Kai atrodo nėra nieko kas lenktų prie žemės.

Ir vėl aš lyriškai kalbu, taip kad pačiai šlykštu. Nekreipkit dėmesio, nematomi, įsivaizduojami skaitytojai. Užmirškit. Tiesiog leiskit išsirėkt. nors ne gal nerėksiu geriau. Nes baigsis blogai...

Keista kartais pagalvoju, jog šios karts nuo karto parašomos žinutės - vienintelis ženklas, kad dar gyva, esu. Nors rašau kitką. Ir dar sugebu publikuoti. Ir kuriem galam? Kam to reikia? Aj, ką čia supaisysi.......