Dreaming colorless dreams, living vivid illusions...

Niekaip negaliu įveikti savęs. Neturiu valios perllipti per save - mokytis, spsortuoti, pasirūpinti sveikata, kažką daryti. Niekaip negaliu įveikti savęs, todėl... pasileidžiu ir krentu. Taip, su bėgančiais metais išmokau puikiai susitvarkyti - paslėpti randus ir žaizdas, nusišypsoti ir pamiršti. Jei per sunku - dar ir panardinti save į fikcinį pasaulį ir sveikas dingęs. Dažnai net pati jaučiuosi tiesiog normaliai, kol staiga manoji aš viduje per miegus neapsiverčia. Nubėgu padainuoti jai dar vienos liųliuojančios lopšinės ir toliau stumiu laiką. O gal tempiu gyvenimą? Taip, dažniausiai viskas yra normaliai - jokių nukrypimų, kone jokio gyvenimo. Juokas nuolatos svyruojantis ant daugybės ribų ir tuo pačiu gyvų emocijų nebuvimas. Pamirštu viską, net draugus ir tuos, kuriuos laikau brangiausiais pasauly.Tam, kad ben šiek tiek rūpėtų turiu atsargiai pakibinti ją - save viduje, tiek, kad nepabustų, bet bent šiek tiek priartėtų. O kad rūpėtų man labai svarbu. Nes mano norai, viltys ir lūkesčiai nebereiškia nieko, jie paprasčiausiai nesvarbs, reikalauja pernelyg didelių pastangų. Mano sapnai tai mano gyvenimas. O sapnų aš nepamenu...
Užmerkiu akis ir matau savo delnus, rankas. Per baltą mano delną ritasi ryškiai raudoni lašai. Nuo delno leidžiasi riešu, slepiasi rankovėse. Spalvos tokios ryškios, kad man gelia užmerktas akis. Stipriai suspaudžiu kumščius ir atsimerkiu, o tuomet tenka suspausti juos dar tvirčiau. Nes tai realybė ir mano delnai sveiki. Bent kolkas. Vis pro akis prabėga ryškiai raudona spalva. Nuolatos. Bet po pusantrų metų juk kvaila būtų pasiduoti ir pasikart po žvaigždėtu dangum.
Tai, kas buvo anksčiau, visos mano kančios ir nuopuoliai, dabar atrodo lyg sapnas iš kurio niekada nevertėjo pabusti. Tuomet dar žinojau, kur žemė ir kur dangus, tuomet dar tikėjau žodžiais, o dabat nebegaliu net meluot... Dėl Dievo, tuomet a bent žinojau, ką manau, o dabar teliko aklina skylė. Niekaip negaliu suprasti ką aš čia veikiu.
Mano veidas, mano asmenybė, mano gyvenimas - jie perkreipti, iškreipti lyg daugybės cirko veidrodžių, bet kažkuo aš nesiskiriu nuo eilinių paaugliu merginų, ben šiek tiek,  - esu vieniša. Tai kartais juokinga, o kartais nesinori sau to pripažinti, nes juk esu "iš kito pasaulio", kur bukos, juokingos ar banalios problemos neturėtų užklysti. Juokinga, žinau. Bet visviena, esu alkana jausmų ir šilumos, ar net ir pojūčio, gesto, bet aš pati nemoku mylėti.  Nieko išskyrus iliuzijas, tirpstančias delnuose. Tampu buka ir tai skauda kai tai matau. Bet kažkodėl ne tik jaučiuosi labai viena ir vieniša, bet ir bijau, kad vieną dieną viskas ką begirdėsiu tebus nutolusių žingsnių aidas.... Mano žodžiai ir mintys pavirto gestais ar vėju, bet net jei su manim neįdomu aš prašau, nepabėk...

Nes neliko daugiau nei prašyti...

Apkabink mane ir pasakyk, kad viskas bus gerai. Aš tavimi netikėsiu, bet visviena bus nors truputį šilčiau. Nebeliko priežasties ir proto. Darau tai, ką sako impulsai, ar tiksliau tik nuoširdžiai stengiuosi. Nieko neliko tikra, tad nesvarbu, kas laukia rytoj. Esu čia. Esu dabar. Bet manęs, turbūt, nepasieksi...