mirtis - kas ji iš tiesų?

Ir vėl nauja banga, ir vėl pasikeitė vėjas...
Šįkart palieku tau spręsti, kokią nuotaiką jie atnešė...

Mirtis.
Ji rami, lengva, paprasta...
Bet tuo pačiu ji yra sudėtinga ir paslaptinga.
Niekas nežino, kas yra mirtis... kol nemiršta,
bet tada jau būna nebeįmanoma pasidalinti patirtimi su gyvaisiais...
Savižudžiai mano, jog mirtis atneša užsimiršimą ir geresnį gyvenimą
arba tiesiog gilią juodą tamsą...
paprastą nebūtį...

Kartais norėčiau užsikimšti ausis ir nieko negirdėti.
Norėčiau tapti akla ir kurčia pasauliui.
Taip ko gero būtų lengviau.
Lengviau tiek man, tiek aplinkiniams.
Būtų paprasčiau, nereikėtų nei matyti kitų žmonių skausmo,
nei girdėti apie vis naujas tragedijas ištinkančias pasaulį.
Jei būčiau dar ir nebylė, nereikėtų niekam aiškintis...
nereikėtų daryti nieko,
Tiesiog gyventi.
Nors kartais pamąstau, kad geriau būtų iš vis numirti.
Didelio skirtumo nematau.
Bet ne.
Kolkas privalau gyventi.
Dėl artimųjų, dėl tų, kuriems būtų skaudu.
Dėl tų kurie manęs nesupranta ir beveik nepažįsta.
Bet ypač dėl tų, kurie nors truputį supranta.
Ačiū jiems.

ištraukos

Jauti? Srovė pasikeitė. Atplaukia prisiminimai.
Įsiklausyk. Pasikeitė ir vėjas.
Atskrenda ramybė, liūdesys ir išmintis.


Protingos kitų žmonių mintys:
Mirtis pereina pasaulį, kaip draugai perplaukia jūrą ,-jie visad gyvi vienas kitame.
Mat jie negali be vienas kito, o meilė ir gyvenimas yra amžini.
Šiame stebuklingame veidrodyje draugai mato vienas kito veidą,
jų pokalbis laisvas ir taurus.
Tokia tad bičiulystė: nors galima pasakyti, jog bičiuliai mirs,
jų draugystė ir artumas išlieka, nes yra nemirtingi.
William Penn. Nauji vienumos vaisiai

Laikas teka.
Net tada, kai tai atrodo neįmanoma.
Net tada, kai kiekviena sekundė sukelia tokį skausmą,
lyg žaizdoje tvinkčiotų kraujas.
Jis slenka nevienodai, keistai trukčioja arba ramiai sustoja,
bet vis vien slenka.
Net man.
S.Meyer „Jaunatis“ 4skyrius „Pabudimas“

It was new moon what day.
I couldn't see anything. No stars, no light, no hope.
He has gone with the moon.
And my life became very dark and very cold.
It was new moon that day, but it wasn't better...
for me it was eclipse.
Agnutė, Vienas geriausiai mane suprantančių žmonių

Lukai,
Ar žinai, ko aš tau nepasakiau?
Nepasakiau, kaip stipriai aš tave mylėjau ir kiek man reiškė tos dienos, kai buvai šalia.
Mano gyvenimas apsivertė tam, kad aš kažką surasčiau, kad kažką patirčiau ir
sužinočiau. Aš sužinojau, kad buvau laimingiausia pasaulyje, mergina – pagavusi sėkmės
paukštę, man gyvenimas dovanojo dovaną, ir aš su džiaugsmu ją priėmiau.
Tiktai nepasakiau, kad mano pasaulis nebuvo paskutinė kelionė.
Mano pasaulis buvo mano pakeleiviai. Mano šviesa ir draugystė, mano meilė.
Nepasakiau, kaip stipriai aš trokštu vėl jus sutikti.
Nepadėkojau už tikėjimą, meilę, ištikimybę.
Nepadėkojau už laimę, dėl kurios man niekada nereikėjo ieškoti kelio.
Kelio, kuris veda į Šaltąjį miestą.
„Šaltasis miestas*“ pabaiga. By MissRomance

aš - ne aš

ojojoi kokią pertrauką padariau.
nu nieko. NERKITE
Štai ji, štai! Štai, žiūrėk!
Nejaugi nematai? Atplaukia pirmoji banga!

Vienintelė svajonė
Visą gyvenimą maniau, kad neturiu svajonių.
Maniau, kad turiu tik norus, dėl kurių neverta aukotis, kurių beveik neverta siekti.
Ką gi. Apsirikau, svajonę aš visgi turiu.
Aš svajoju sutikti žmogų, kuris, kaip ir aš, išgirdęs griaustinį, pakeltų akis į dangų ir nusišypsotų.
Aš svajoju sutikti žmogų, kuris eidamas per lietų spinduliuotų energija ir gera nuotaika.
Štai apie ką aš svajoju.

Ši svajonė pasipildo daugybe mažyčių norų.
Vieną naktį pamačiau siaubingai gražų, pilną mirksinčių žvaigždžių ir žvaigždučių dangų. Susimąsčiau, kada gi aš paskutinį kartą buvau pakėlusi akis į tolimąsias aukštybes. Tą kart žvaigždės tik nebyliai mirksėjo, bet nė viena nenukrito.
Taigi aš nusprendžiau savo norą patikėti joms visoms, visai didingai ir nebylei dangaus galybei. Mano noras skambėjo taip:
„Žvaigždžių pasaulyje yra begalybės, sakoma, kad kiekvienam žmogui šiame pasaulyje šviečia žvaigždė. Aš nežinau, ar man danguje irgi šviečia žvaigždė, taigi savo norą patikiu dangui. Aš noriu rasti antrąją savo širdies pusę, nors atrodo, kad niekam jos nepatikėjau, bet žinau, kad Jis ją jau laiko savo rankose. Noriu, kad ir aš būčiau antroji Jo širdies pusė, noriu, kad mūsų širdis būtų viena.
Noriu rasti Jį iki savo artėjančio gimtadienio, iki rugsėjo vienuoliktosios.
Ir turiu dar vieną norą. Noriu kada nors sėdėti kažkur su savo antrąja pusele ir žvelgti į jus, į tolimas tolimas žvaigždes.
Prašau, duokite ženklą, jeigu mane supratote.“
O tada nutiko stebuklas. Nukrito viena gražiausiai spindėjusių žvaigždžių.
Beliko tik tyliai sumurmėti į tamsą „ačiū“...
Visgi žvaigždės išdavė mane. Bet bus dar to laiko, kur skubėti?
Štai dar kelios mano mintys:


AŠ pamišėlė - žinau tai. Visi mes, šioje žemėje esame savotiški pamišėliai, bet ne visi tą pripažįstame. Nėra žmogaus, kuris mąstytų blaiviai ar teisingai. Nes tai kas vienam atrodo teisinga, kitam atrodo nesąmonė, o iš kur męs sužinosime, kad žmogus, kurį mes manome ęsant šviesaus mąstymo iš tiesų toks yra. Kartais bepročiai būna teisesni už "protinguosius", kartais vaikų žodžiuose būna daugiau tiesos nei suaugusiųjų. Nepamirškime to, kai kitą kart kalbėsime su bet kuriuo žmogumi šiame dideliame pasaulyje...