aš - ne aš

ojojoi kokią pertrauką padariau.
nu nieko. NERKITE
Štai ji, štai! Štai, žiūrėk!
Nejaugi nematai? Atplaukia pirmoji banga!

Vienintelė svajonė
Visą gyvenimą maniau, kad neturiu svajonių.
Maniau, kad turiu tik norus, dėl kurių neverta aukotis, kurių beveik neverta siekti.
Ką gi. Apsirikau, svajonę aš visgi turiu.
Aš svajoju sutikti žmogų, kuris, kaip ir aš, išgirdęs griaustinį, pakeltų akis į dangų ir nusišypsotų.
Aš svajoju sutikti žmogų, kuris eidamas per lietų spinduliuotų energija ir gera nuotaika.
Štai apie ką aš svajoju.

Ši svajonė pasipildo daugybe mažyčių norų.
Vieną naktį pamačiau siaubingai gražų, pilną mirksinčių žvaigždžių ir žvaigždučių dangų. Susimąsčiau, kada gi aš paskutinį kartą buvau pakėlusi akis į tolimąsias aukštybes. Tą kart žvaigždės tik nebyliai mirksėjo, bet nė viena nenukrito.
Taigi aš nusprendžiau savo norą patikėti joms visoms, visai didingai ir nebylei dangaus galybei. Mano noras skambėjo taip:
„Žvaigždžių pasaulyje yra begalybės, sakoma, kad kiekvienam žmogui šiame pasaulyje šviečia žvaigždė. Aš nežinau, ar man danguje irgi šviečia žvaigždė, taigi savo norą patikiu dangui. Aš noriu rasti antrąją savo širdies pusę, nors atrodo, kad niekam jos nepatikėjau, bet žinau, kad Jis ją jau laiko savo rankose. Noriu, kad ir aš būčiau antroji Jo širdies pusė, noriu, kad mūsų širdis būtų viena.
Noriu rasti Jį iki savo artėjančio gimtadienio, iki rugsėjo vienuoliktosios.
Ir turiu dar vieną norą. Noriu kada nors sėdėti kažkur su savo antrąja pusele ir žvelgti į jus, į tolimas tolimas žvaigždes.
Prašau, duokite ženklą, jeigu mane supratote.“
O tada nutiko stebuklas. Nukrito viena gražiausiai spindėjusių žvaigždžių.
Beliko tik tyliai sumurmėti į tamsą „ačiū“...
Visgi žvaigždės išdavė mane. Bet bus dar to laiko, kur skubėti?
Štai dar kelios mano mintys:


AŠ pamišėlė - žinau tai. Visi mes, šioje žemėje esame savotiški pamišėliai, bet ne visi tą pripažįstame. Nėra žmogaus, kuris mąstytų blaiviai ar teisingai. Nes tai kas vienam atrodo teisinga, kitam atrodo nesąmonė, o iš kur męs sužinosime, kad žmogus, kurį mes manome ęsant šviesaus mąstymo iš tiesų toks yra. Kartais bepročiai būna teisesni už "protinguosius", kartais vaikų žodžiuose būna daugiau tiesos nei suaugusiųjų. Nepamirškime to, kai kitą kart kalbėsime su bet kuriuo žmogumi šiame dideliame pasaulyje...