Dėkui

Norėčiau pareikšti didelį dėkui "Liūdniems slibinams". Už ką? Už sugrąžintą norą gyventi. Gal ne pilnai, bet sugrąžintą.
Ir dar noriu dėkui pasakyti muzikai. Visai. Už tai, kad dar gyvenu. Už tai, kad kruvinai susidraskius nagus pagaliau išsikapsčiau iš to didelio liūno. Nors iš pažiūros gal jis atrodytų mažas, tačiau, man rodos, spėjau išgyventi ištisus metus.
Daug ar ne?

Buvau vakar koncerte. Klausiau dainuojamosios poezijos. Kotrynos bažnyčioje. Sėdėjau pakėlusi galvą į lubas ir kone verkiau, pro šypseną... O vėliau, į sceną išėjus "Liūdniems slibinams" mane galima buvo pamatyti spindinčiomis akimis ir šypsena iki ausų. Seniai tokia nebuvau.

Taip, vaikščiojau iki ausų išsišiepusi, bet viduje verkiau...
O dabar viskas kitaip...
Aš laiminga...

Vardas

Man vis dar blogai, vis dar tos pačios blogos mintys kamuoja. Niekas šito nepastebi - man net stengtis, kad nepastebėtų nereikia - jau seniai išmokau prie žmonių būti kitokia nei esu viduje. Kitokia negu esu rašydama šią žinutę.
Vis dar blaškausi tarp gyvenimo ir mirties. Tarp savo baimių ir ryžto. Ir vis labiau imu siusti ant man taip neteisingai duoto vardo. Vita - gyvenimas. Nu koks gi čia gyvenimas?! Kupinas depresijos, isterijos ir tuštumos? Net nemanau, kad čia gyvenimas. Nes kaip žmogus gali gyventi, kai nori mirti ir nėra tokių, kurie suprastų.
Kodėl nėra vardo, reiškiančio mirtį? Ar tuštumą? Kodėl tėvai visada bando vardu įtakoti charakterį ar likimą? Juk dažnai nutinka tai, kad žmogus tampa savo vardo priešingybe ir jam tada tenka plėšytis į skutelius? Ar šito žmonėms linkima?!

Kiekvieną kartą pašaukta vardu aš krūpteliu. Kiekvieną kartą viduje iš skausmo staugiu, o išorėje šypteliu ir lėtai atsisuku.

Aš kuo toliau, tuo juodžiau mąstau. Kas, kodėl mane prie šito privedė? Kodėl aš taip elgiuos ir kam išvis to reikia? Ką aš pakeisti dar galėčiau?
Ir jau beveik aš viską apmąsčiau. Žinau, kad man turbūt numirt jau lemta, tik baimes man savas apeiti reik.
Ir mamą dar apsaugot, kad nežūtų...

vos vos

Dabar aš vos laikausi - ant tos traputės linijos, ant plonyčio siūlelio. Ten, iš kur kelias į mirtį atrodo taip arti. O pati mirtis tokia miela...
Daugybė dalykų skatina mane norėti iškeliauti.. Ten, tolyn, į nebūtį... Į mirtį, į kitą pasaulį... Niekas manęs negelbėja, niekas nesaugo, niekas nesupranta... Ir niekas dabar neskaito šios žinutės. Nebeliko nei prasmės, nei paskatos, nei vilties. Atėjo metas man mirti. Nes tikrai neatsiras pasauly toks žmogus, kuris mane išgelbėtų. Nors tam tereiktų tik vieno žodžio... Jis padėtų...
Bet ne... Tai ne žmogau jėgoms... Nebent labai brangaus... O tokių aš neturiu.
Iš kart sakau - ši žinutė nebus ilga. Rašau tam, kad po mano mirties niekas nieko kito nekaltintų. Šį spendimą padariau pati, niekieno neįtakota, niekieno nepaveikta. Nors daug kam atrodau dar labai labai jauna, esu pasiruošusi iškeliauti... Palikusi savo viltis ir norus čia...
Nelaikykit, prašau...
Šiąnakt aš mirsiu...
Nesigailiu...
Likit sveiki.
Sudie.


P.S. manęs negedėkit, šveskit...
Sudeginkit mano palaikus ir išbarstykite Temzėje.
Būsiu laiminga...


Nors kad ir kaip norėčiau pasileisti vis dar kabau ant plonyčio siūliuko, kurį man pavyko sugauti. Kodėl? Todėl, kad esu tokia bailė, kad net pačiai šlykštu. Todėl, kad bijau skausmo. Bet ne mirties, ne nežinomybės...
Bijau savęs.

mirtis - kas ji iš tiesų?

Ir vėl nauja banga, ir vėl pasikeitė vėjas...
Šįkart palieku tau spręsti, kokią nuotaiką jie atnešė...

Mirtis.
Ji rami, lengva, paprasta...
Bet tuo pačiu ji yra sudėtinga ir paslaptinga.
Niekas nežino, kas yra mirtis... kol nemiršta,
bet tada jau būna nebeįmanoma pasidalinti patirtimi su gyvaisiais...
Savižudžiai mano, jog mirtis atneša užsimiršimą ir geresnį gyvenimą
arba tiesiog gilią juodą tamsą...
paprastą nebūtį...

Kartais norėčiau užsikimšti ausis ir nieko negirdėti.
Norėčiau tapti akla ir kurčia pasauliui.
Taip ko gero būtų lengviau.
Lengviau tiek man, tiek aplinkiniams.
Būtų paprasčiau, nereikėtų nei matyti kitų žmonių skausmo,
nei girdėti apie vis naujas tragedijas ištinkančias pasaulį.
Jei būčiau dar ir nebylė, nereikėtų niekam aiškintis...
nereikėtų daryti nieko,
Tiesiog gyventi.
Nors kartais pamąstau, kad geriau būtų iš vis numirti.
Didelio skirtumo nematau.
Bet ne.
Kolkas privalau gyventi.
Dėl artimųjų, dėl tų, kuriems būtų skaudu.
Dėl tų kurie manęs nesupranta ir beveik nepažįsta.
Bet ypač dėl tų, kurie nors truputį supranta.
Ačiū jiems.

ištraukos

Jauti? Srovė pasikeitė. Atplaukia prisiminimai.
Įsiklausyk. Pasikeitė ir vėjas.
Atskrenda ramybė, liūdesys ir išmintis.


Protingos kitų žmonių mintys:
Mirtis pereina pasaulį, kaip draugai perplaukia jūrą ,-jie visad gyvi vienas kitame.
Mat jie negali be vienas kito, o meilė ir gyvenimas yra amžini.
Šiame stebuklingame veidrodyje draugai mato vienas kito veidą,
jų pokalbis laisvas ir taurus.
Tokia tad bičiulystė: nors galima pasakyti, jog bičiuliai mirs,
jų draugystė ir artumas išlieka, nes yra nemirtingi.
William Penn. Nauji vienumos vaisiai

Laikas teka.
Net tada, kai tai atrodo neįmanoma.
Net tada, kai kiekviena sekundė sukelia tokį skausmą,
lyg žaizdoje tvinkčiotų kraujas.
Jis slenka nevienodai, keistai trukčioja arba ramiai sustoja,
bet vis vien slenka.
Net man.
S.Meyer „Jaunatis“ 4skyrius „Pabudimas“

It was new moon what day.
I couldn't see anything. No stars, no light, no hope.
He has gone with the moon.
And my life became very dark and very cold.
It was new moon that day, but it wasn't better...
for me it was eclipse.
Agnutė, Vienas geriausiai mane suprantančių žmonių

Lukai,
Ar žinai, ko aš tau nepasakiau?
Nepasakiau, kaip stipriai aš tave mylėjau ir kiek man reiškė tos dienos, kai buvai šalia.
Mano gyvenimas apsivertė tam, kad aš kažką surasčiau, kad kažką patirčiau ir
sužinočiau. Aš sužinojau, kad buvau laimingiausia pasaulyje, mergina – pagavusi sėkmės
paukštę, man gyvenimas dovanojo dovaną, ir aš su džiaugsmu ją priėmiau.
Tiktai nepasakiau, kad mano pasaulis nebuvo paskutinė kelionė.
Mano pasaulis buvo mano pakeleiviai. Mano šviesa ir draugystė, mano meilė.
Nepasakiau, kaip stipriai aš trokštu vėl jus sutikti.
Nepadėkojau už tikėjimą, meilę, ištikimybę.
Nepadėkojau už laimę, dėl kurios man niekada nereikėjo ieškoti kelio.
Kelio, kuris veda į Šaltąjį miestą.
„Šaltasis miestas*“ pabaiga. By MissRomance

aš - ne aš

ojojoi kokią pertrauką padariau.
nu nieko. NERKITE
Štai ji, štai! Štai, žiūrėk!
Nejaugi nematai? Atplaukia pirmoji banga!

Vienintelė svajonė
Visą gyvenimą maniau, kad neturiu svajonių.
Maniau, kad turiu tik norus, dėl kurių neverta aukotis, kurių beveik neverta siekti.
Ką gi. Apsirikau, svajonę aš visgi turiu.
Aš svajoju sutikti žmogų, kuris, kaip ir aš, išgirdęs griaustinį, pakeltų akis į dangų ir nusišypsotų.
Aš svajoju sutikti žmogų, kuris eidamas per lietų spinduliuotų energija ir gera nuotaika.
Štai apie ką aš svajoju.

Ši svajonė pasipildo daugybe mažyčių norų.
Vieną naktį pamačiau siaubingai gražų, pilną mirksinčių žvaigždžių ir žvaigždučių dangų. Susimąsčiau, kada gi aš paskutinį kartą buvau pakėlusi akis į tolimąsias aukštybes. Tą kart žvaigždės tik nebyliai mirksėjo, bet nė viena nenukrito.
Taigi aš nusprendžiau savo norą patikėti joms visoms, visai didingai ir nebylei dangaus galybei. Mano noras skambėjo taip:
„Žvaigždžių pasaulyje yra begalybės, sakoma, kad kiekvienam žmogui šiame pasaulyje šviečia žvaigždė. Aš nežinau, ar man danguje irgi šviečia žvaigždė, taigi savo norą patikiu dangui. Aš noriu rasti antrąją savo širdies pusę, nors atrodo, kad niekam jos nepatikėjau, bet žinau, kad Jis ją jau laiko savo rankose. Noriu, kad ir aš būčiau antroji Jo širdies pusė, noriu, kad mūsų širdis būtų viena.
Noriu rasti Jį iki savo artėjančio gimtadienio, iki rugsėjo vienuoliktosios.
Ir turiu dar vieną norą. Noriu kada nors sėdėti kažkur su savo antrąja pusele ir žvelgti į jus, į tolimas tolimas žvaigždes.
Prašau, duokite ženklą, jeigu mane supratote.“
O tada nutiko stebuklas. Nukrito viena gražiausiai spindėjusių žvaigždžių.
Beliko tik tyliai sumurmėti į tamsą „ačiū“...
Visgi žvaigždės išdavė mane. Bet bus dar to laiko, kur skubėti?
Štai dar kelios mano mintys:


AŠ pamišėlė - žinau tai. Visi mes, šioje žemėje esame savotiški pamišėliai, bet ne visi tą pripažįstame. Nėra žmogaus, kuris mąstytų blaiviai ar teisingai. Nes tai kas vienam atrodo teisinga, kitam atrodo nesąmonė, o iš kur męs sužinosime, kad žmogus, kurį mes manome ęsant šviesaus mąstymo iš tiesų toks yra. Kartais bepročiai būna teisesni už "protinguosius", kartais vaikų žodžiuose būna daugiau tiesos nei suaugusiųjų. Nepamirškime to, kai kitą kart kalbėsime su bet kuriuo žmogumi šiame dideliame pasaulyje...

Minčių upė

O čia, šitame puslapyje, manau jau esu saugi.

Oooo... tu tik pažvelk, štai ten gali pamatyti Londoną, ten New York'ą, ten, pilna pavojų ir tradicijų, slepiasi viduramžių Japonija, o ten...

Ten plyti Los Yungas džiunglės. Ne, ne tos kurios yra tikrovėje, o tos, kurios plyti mano pasaulyje. Tu matai džiungles, kuriose vanduo sidabrinis, ugnis nekaršta, vėjas laimingas, o gamta žmogaus neliesta.

Čia tu matai mano pasaulį, čia oras gali išreikšti emocijas, o aplinkui sukasi daugybė pokalbių, vyksta daugybė susitikimų, girdisi kalnai apmąstymų. Visai nedidelė dalis jų yra tikri.

Kita dalis – mano fantazijos kūrinys.

Šiame pasaulyje nėra jokių ribų, jei esi atkaklus gali būti tuo, kuo nori būti, gali daryti tai, ką nori daryti, gali... Tau tereikia sugalvoti ką tu gali ir kaip tai padaryti ir viskas. Nori skristi? Imk svajoti. Svajonės pakels tave ir nuneš toli toli, kur niekas tavęs negirdės ir nieks nematys, ten, kur prasideda mano apmąstymų upė...

Kviečiu paplaukioti ;)

Mintys mintelės

Labas,
Nerašau dienoraščių, neturiu blog'e neaprašinėju savo dienos, mano manymu tai nereikalinga. Bet kartais... kartais mintys nebetelpa galvoje ir nori nenori tenka jas užrašyti. Taigi, jeigu tu skaitai šitą tekstą turiu tau pasakyti, kad čia yra sudėtos mano geriausios mintys, čia yra mano privati valda taigi... DINK IŠ ČIA!!!!!!(blog'e taisyklė negalioja)

Na va, apsitvarkėm nuo nekviestų svečių. Taigi, jei tu pakviestas – užeik ir pasinerk į mano pasaulį ir mano mintis. Jei aš miriau, tai noriu, kad mane prisimintum tokią, kokia aš tau labiausiai patikau, bet tą, kuri nevaidino. Jei aš miriau, tai ir kvietimo tau nebereikia, gali skaityti netrukdomas, noriu, kad pasaulis suprastų, kokia aš buvau.
Bet jei aš gyva ir tu negavai mano leidimo... tada manau tau geriausia būtų nieko neskaityti ir dingti...
Visi svečiai keliaukite paskui mane. O tu... Ką man dabar su tavimi daryti? Klausyk, o tu mėgsti svajoti? Jei taip – užeik, pasvajosime kartu, jei ne... pasikuisk savyje ir suprasi, kad svajoti moka visi.

optimistė-pesimistė
Whita

labas

tai vat.
nuo šiol čia bus mano blog'as
tikiuosi, kad čia rašau neveltui, kad Jums patiks skaityti mano mintis.
mane suprasti bus sunku, aš - sudėtinga asmenybė.
bent jau aš taip manau.
kviečiu užeiti į mano pasaulį.