vos vos

Dabar aš vos laikausi - ant tos traputės linijos, ant plonyčio siūlelio. Ten, iš kur kelias į mirtį atrodo taip arti. O pati mirtis tokia miela...
Daugybė dalykų skatina mane norėti iškeliauti.. Ten, tolyn, į nebūtį... Į mirtį, į kitą pasaulį... Niekas manęs negelbėja, niekas nesaugo, niekas nesupranta... Ir niekas dabar neskaito šios žinutės. Nebeliko nei prasmės, nei paskatos, nei vilties. Atėjo metas man mirti. Nes tikrai neatsiras pasauly toks žmogus, kuris mane išgelbėtų. Nors tam tereiktų tik vieno žodžio... Jis padėtų...
Bet ne... Tai ne žmogau jėgoms... Nebent labai brangaus... O tokių aš neturiu.
Iš kart sakau - ši žinutė nebus ilga. Rašau tam, kad po mano mirties niekas nieko kito nekaltintų. Šį spendimą padariau pati, niekieno neįtakota, niekieno nepaveikta. Nors daug kam atrodau dar labai labai jauna, esu pasiruošusi iškeliauti... Palikusi savo viltis ir norus čia...
Nelaikykit, prašau...
Šiąnakt aš mirsiu...
Nesigailiu...
Likit sveiki.
Sudie.


P.S. manęs negedėkit, šveskit...
Sudeginkit mano palaikus ir išbarstykite Temzėje.
Būsiu laiminga...


Nors kad ir kaip norėčiau pasileisti vis dar kabau ant plonyčio siūliuko, kurį man pavyko sugauti. Kodėl? Todėl, kad esu tokia bailė, kad net pačiai šlykštu. Todėl, kad bijau skausmo. Bet ne mirties, ne nežinomybės...
Bijau savęs.