Man vis dar blogai, vis dar tos pačios blogos mintys kamuoja. Niekas šito nepastebi - man net stengtis, kad nepastebėtų nereikia - jau seniai išmokau prie žmonių būti kitokia nei esu viduje. Kitokia negu esu rašydama šią žinutę.
Vis dar blaškausi tarp gyvenimo ir mirties. Tarp savo baimių ir ryžto. Ir vis labiau imu siusti ant man taip neteisingai duoto vardo. Vita - gyvenimas. Nu koks gi čia gyvenimas?! Kupinas depresijos, isterijos ir tuštumos? Net nemanau, kad čia gyvenimas. Nes kaip žmogus gali gyventi, kai nori mirti ir nėra tokių, kurie suprastų.
Kodėl nėra vardo, reiškiančio mirtį? Ar tuštumą? Kodėl tėvai visada bando vardu įtakoti charakterį ar likimą? Juk dažnai nutinka tai, kad žmogus tampa savo vardo priešingybe ir jam tada tenka plėšytis į skutelius? Ar šito žmonėms linkima?!
Kiekvieną kartą pašaukta vardu aš krūpteliu. Kiekvieną kartą viduje iš skausmo staugiu, o išorėje šypteliu ir lėtai atsisuku.
Aš kuo toliau, tuo juodžiau mąstau. Kas, kodėl mane prie šito privedė? Kodėl aš taip elgiuos ir kam išvis to reikia? Ką aš pakeisti dar galėčiau?
Ir jau beveik aš viską apmąsčiau. Žinau, kad man turbūt numirt jau lemta, tik baimes man savas apeiti reik.
Ir mamą dar apsaugot, kad nežūtų...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą