Dėkui

Norėčiau pareikšti didelį dėkui "Liūdniems slibinams". Už ką? Už sugrąžintą norą gyventi. Gal ne pilnai, bet sugrąžintą.
Ir dar noriu dėkui pasakyti muzikai. Visai. Už tai, kad dar gyvenu. Už tai, kad kruvinai susidraskius nagus pagaliau išsikapsčiau iš to didelio liūno. Nors iš pažiūros gal jis atrodytų mažas, tačiau, man rodos, spėjau išgyventi ištisus metus.
Daug ar ne?

Buvau vakar koncerte. Klausiau dainuojamosios poezijos. Kotrynos bažnyčioje. Sėdėjau pakėlusi galvą į lubas ir kone verkiau, pro šypseną... O vėliau, į sceną išėjus "Liūdniems slibinams" mane galima buvo pamatyti spindinčiomis akimis ir šypsena iki ausų. Seniai tokia nebuvau.

Taip, vaikščiojau iki ausų išsišiepusi, bet viduje verkiau...
O dabar viskas kitaip...
Aš laiminga...

Vardas

Man vis dar blogai, vis dar tos pačios blogos mintys kamuoja. Niekas šito nepastebi - man net stengtis, kad nepastebėtų nereikia - jau seniai išmokau prie žmonių būti kitokia nei esu viduje. Kitokia negu esu rašydama šią žinutę.
Vis dar blaškausi tarp gyvenimo ir mirties. Tarp savo baimių ir ryžto. Ir vis labiau imu siusti ant man taip neteisingai duoto vardo. Vita - gyvenimas. Nu koks gi čia gyvenimas?! Kupinas depresijos, isterijos ir tuštumos? Net nemanau, kad čia gyvenimas. Nes kaip žmogus gali gyventi, kai nori mirti ir nėra tokių, kurie suprastų.
Kodėl nėra vardo, reiškiančio mirtį? Ar tuštumą? Kodėl tėvai visada bando vardu įtakoti charakterį ar likimą? Juk dažnai nutinka tai, kad žmogus tampa savo vardo priešingybe ir jam tada tenka plėšytis į skutelius? Ar šito žmonėms linkima?!

Kiekvieną kartą pašaukta vardu aš krūpteliu. Kiekvieną kartą viduje iš skausmo staugiu, o išorėje šypteliu ir lėtai atsisuku.

Aš kuo toliau, tuo juodžiau mąstau. Kas, kodėl mane prie šito privedė? Kodėl aš taip elgiuos ir kam išvis to reikia? Ką aš pakeisti dar galėčiau?
Ir jau beveik aš viską apmąsčiau. Žinau, kad man turbūt numirt jau lemta, tik baimes man savas apeiti reik.
Ir mamą dar apsaugot, kad nežūtų...

vos vos

Dabar aš vos laikausi - ant tos traputės linijos, ant plonyčio siūlelio. Ten, iš kur kelias į mirtį atrodo taip arti. O pati mirtis tokia miela...
Daugybė dalykų skatina mane norėti iškeliauti.. Ten, tolyn, į nebūtį... Į mirtį, į kitą pasaulį... Niekas manęs negelbėja, niekas nesaugo, niekas nesupranta... Ir niekas dabar neskaito šios žinutės. Nebeliko nei prasmės, nei paskatos, nei vilties. Atėjo metas man mirti. Nes tikrai neatsiras pasauly toks žmogus, kuris mane išgelbėtų. Nors tam tereiktų tik vieno žodžio... Jis padėtų...
Bet ne... Tai ne žmogau jėgoms... Nebent labai brangaus... O tokių aš neturiu.
Iš kart sakau - ši žinutė nebus ilga. Rašau tam, kad po mano mirties niekas nieko kito nekaltintų. Šį spendimą padariau pati, niekieno neįtakota, niekieno nepaveikta. Nors daug kam atrodau dar labai labai jauna, esu pasiruošusi iškeliauti... Palikusi savo viltis ir norus čia...
Nelaikykit, prašau...
Šiąnakt aš mirsiu...
Nesigailiu...
Likit sveiki.
Sudie.


P.S. manęs negedėkit, šveskit...
Sudeginkit mano palaikus ir išbarstykite Temzėje.
Būsiu laiminga...


Nors kad ir kaip norėčiau pasileisti vis dar kabau ant plonyčio siūliuko, kurį man pavyko sugauti. Kodėl? Todėl, kad esu tokia bailė, kad net pačiai šlykštu. Todėl, kad bijau skausmo. Bet ne mirties, ne nežinomybės...
Bijau savęs.