Ir vėl rašau aš, nors nesiruošiu nė velnio savom mintim kalbėt. Nors ir dainų gerų atrast dabar aš negaliu, tad dalinuos eilėm, kurias rašiau ne aš, tai žodžiai tos, kurią gavau seniai atrast, ir žodžiai tie tai man dalis pasaulio, kuriame aš gyvenau ankščiau...

Žvaigždės

Ar žinojai, kad žvaigždės – tai tik maldos,
Žmogaus prakeikto raudos,
Ugnelės vandeny tamsiam...

Ar žinojai, kad žvaigždės – tai tik viltys,
Nubyrančios kaip smiltys,
Poetų pažadai...

Ar tu žinojai, žvaigždės krenta nuo dangaus,
Nemato jų žmogaus širdis
Ir laukia amžinybę to, kas niekad neįvyks.

Ar žinojai, kad ir kaip norėtum, žvaigždės
Pradings ir, nors tikėti paika,
Bet lauks žmogus ant medžio užsilipęs jų,
Nes vis dar prisimins tą viltį...

Jis niekad nebuvo ir niekad nebus apie mane. Bet primena švelniai kad pasaulis yra geras gražus kažkam, kad kažkas jame gyvena, juo grožisi ir tiki:

Aukščiau

Mes gimėme tam, kad tikėtume
Kažkuo didesniu, nei mintis,
Kai visi tik bėga ir vejasi,
Pakilti – skirta mums lemtis

Kai kalnai per aukšti netgi paukščiams,
Kai tamsa tiršta lyg mirtis,
Mes gimėm tekėti su saule,
Kovoti ir eiti, į orą paleisti viltis.

Mes griausime sienas iš žodžių,
Iš ledo ir akmenų,
Mes eisime, eisim, kovosime,
Nutrūkę nuo savo namų...

Kiek mums kainuoja benzinas?
Kiek sumokėsim už laimę?
Nebus per platus vandenynas,
Per siaura nebus mums palangė.

Nežinodami kur, nežinodami kaip,
Mes lekiame paskui svajonę,
Kad ir kur tai nuves, tariam „taip“,
Eik į priekį, palik abejonę!

Ir tas, už kurį lenkiu žemai galvą nes niekad negebėjau rašyti eilių.

Taip verkia sužeistos sielos

Mano sidabro laukus sudegino liepsnos,
Bėga žvėrys ir svyla plaukai,
O viltys lyg žuvys paniro,
Mano rankose – rožių spygliai...

Mano mėlyną dangų sudraskė
Baisūs vėjai ir aukso žaibai,
Tik lietus neatėjo, tad vėlei
Jie dainuos: „pražuvai, pražuvai...“

Mano balsą išsinešė bėgantys paukščiai
Ir praplyšo voro tinklai,
Kai matai viską tiesiai ir aiškiai,
Supranti: pražuvai, pražuvai...

Mano oazę užpustė lyg smėliu,
Nebeliko vandens nei akmens,
O tiltai iro suiro,
Tuščiuos rūmuos vėjas plevens.

Šitaip verkia sužeistos sielos,
Jos nešaukia, nebėga, tik tyli,
Jos savim nebetiki, skęsta,
Jos nekaltina, bet ir nemyli...

Skausmo ašarą auštant sugauki,
Kol ji dar nevirto į nieką,
Kaip išskris migruojantys paukščiai,
Taip ir jos savo kūnus palieka...