I have become so FAKE that I can't even stand it myself

Radau telefono juodraščiuose. Praeitą sekmadienį.
I keep on wondering and wondering around. Lost soul in the heart of Vilnius. But this city alone is not enough anymore to fill mine. Girdžiu garsus taip aiškiai ir raiškiai kaip niekad ankščiau. Bet kartu viskas nublanksta. who i am, Who I Am, WHO I AM??? And whom should I love?
Žmonės stebi iškreiptais žvilgsniais. Įdomu, jei sutikčiau save, ar žiūrėčiau taip pat? Ar pažinčiau? Esu tokia pasimetus. Nežinau, kur viršus ir kur apačia. Ir ko ieškau klaidžiodama gatvėmis miesto, kurio nebeišeina pavadinti savu? Mano tamsą, chaosą ir tylą sparnu galiukais drasko juodi varnai. O aš tarsi luoša ir apakus. Suryju daugybę minučių, o po to išvemiu dienas kalendoriuj. "And I feel something so right doing the wrong thing". Let me survive. Even if I'm broken and have no place to go, show me the way to fill the hole in my soul, ne? I don't wanna see tomorrow. But I'll have to anyway. So at least let me breath today. Take all the air of this day into my lungs and let it go. Smile with relief and fulfilled emptiness. I can't even see clearly what I'm writing anymore.

And so this is where it all ends. Šiandien iškrito pirmas sniegas. Skulptūros veidu stebėjau kaip jis virsta lietumi. Aplink nuolatos skambėjo linksmi balsai ir vienas iš jų buvo mano. Bet jis nepriklausė man ir buvo svetimas. Kasdien, vos grįžus namo sėdu prie kompiuterio ir einu miegoti. Dienos bėga taip lėtai ir kartu praslysta pro pirštus nesuvokiamai greitai. Skamba kalėdos ir verkia ruduo. Sukasi karuselė, kurios taip lengvai nebesustabdysi. Jaučiu pamažu kylantį šleikštulį, jaučiu, kaip smarkiai aš įšalusi laike. Kūnas sensta, o mano mintys, pomėgiai, veiksmai ir savijauta.... Nežinau. Tam kad išsiveržčiau reikia valio ir noro. O aš kone neturiu nė vieno iš jų. Ypač ne dabar. Mes visi tiek pat blaurūs, šlykštūs ir pasibjaurėtini kiek ir gražūs. Tik mano mintys niekad nevirs realybe. Jaučiu, kokiais beprasmiais ir absurdiškais tampa mano žodžiai ir meldžiu, kad kuo greičiau iškristų sniegas ir apgaubtų mane tyla.