Esu durnė. Ir rašau lėkštai. Tiesiog man bloga.

Pasaulis šalta vieta. Ne tik tada kai už lango minusas, bet ir tuomet, kai vasarą per nosį teka smegenys. Tiesiog taip jau yra, kažkam gal čia šilta ir jauku, bet man tai neatrodo vieta užsibūti.
Dangus atrodo giedras, bet pasižiūrėjus atidžiau, neišvysi nė vienos žvaigždės. Taip, jiems nė patiems nepastebint, atrodo ir daugumos gyvenimai. Bet išties visa tai nonsensas ką aš rašau. Tik būdas akimirką ištverti. Po to dar vieną. Ir dar.
Netikėkite mano žodžiais - tai melas
Neklausykite ką sakau - tai apgaulė
Nežiūrėkite į mane - tai kaukė
Nesistenkite pajusti - aš šalta
Neeikvokite jėgų - aš akla, kurčia, nejautri.
Sidabras mano kūnas
Sidabras mano tvora.

Turėjau galimybę neseniai išsiaiškint kas žmogui tvora. Manoji pavirto žmonių siaubu, nes jie taip pat nemaokėjo žiūrėti, kaip aš dabar nepajėgiu nieko suprasti.
Neverta bandyt išsiaiškint ką aš čia dabar narplioju. Nes aš nežinau. Elgiuos šlykščiai. Nes nebegaliu. Norėjau prirašyti pilną puslapį žodžio shit. Bet tai neturi prasmės. Gal ir dar kažką norėjau. Nepamenu...

Tekyla klausimas kur aš, ir ką čia darau

Nebepajėgiu rašyt, nei kalbėt, atleisk. This is shit what i'm living.

Nebegaliu... daugiau.

Spalio 1a, Gruodžio pirma... O visgi niekad nesikeičia tik aš vis dar dvėstu čia. Įstrigusi ir negaliu išeiti. Ir nė velnio again nežinau kodėl rašau. Tai suknista kaip ir viskas manyje. Aš per daug pavargus, per daug blogai funkcionuoju. Tik kodėl gi manęs neišmeta, juk brokuoti ir nenaudingi robotai - nereikalingi. Tik neklausk manęs, nes aš nežinau...
Nežinau, nei kodėl lietus kiaurai merkia mane, nei kodėl aš ir vėl krentu. Žinau, kad galėčiau priversti save patikėt - kad aš tik skrendu žemyn... Bet tai niekuo nepadėtu, būtų blogiau. Gaila, kad turbūt taip niekad ir neteks pamatyti pasaulio - arba stiklas apšarmojęs, arba akys aptemę... o dabar rodos kažkas įstatė matinį langą. Nors iš kitos pusės gal ir gerai, vaizdas, kurį pamatyčiau turbūt būtų šiurpesnis nei žmogus gali pakelti.
Kalbu nesąmones. Nebeturiu jėgų net kalbėti. Nors apsimetu kad einu per pasaulį kaip ir ėjus. Niekas nepastebi, kad kalba su būtybe, kurios negalima vadinti žmogumi, niekas nepastebi, kad nieko negirdžiu ir nematau, kad tai ne aš einu - pasaulis plaukia pro mane. Ką aš po galais čia darau rašydama pirštai, pritvinkusiais mano suknisto gyvenimo likučių, paribių. Bandydama užrašyti pamestą tiesą ar sugauti išskridusį norą. Ne! Netiesa! Tiesos niekad neturėjau, norų taip pat - taigi niekad ir nesugrąžinsiu atgal.
Žmonės kalba apie tai, kaip norėtų kad jų svajonės išsipildytų, apie tai, kaip skaudžiai jos trupa. Aš net būdama maža kankindavau kai per gimtadienį prieš užpūsdama žvakutes turėdavau sugalvoti norą. Laimingi žmonės nieko netrokšta, nes jiems nieko nebereikia? Netiesa! Jai tau nereikia nieko - nėra ir dėl ko eiti. Štai tokį gyvenimą aš gyvenu.

Pavydžiu tiems, kurie gali mylėti. Nes aš to nepažįstu. Pavydžiu ir tiems, kurie gyvena, nors ir niekinu tuos, kurie turėdami tokią galimybe ja nepasinaudoja. Būti ir egzistuoti - skiriasi. Nors gyvenimas niekad ir nebuvo mano kelias.

Aš neturiu ką čia daryti ir neturiu ką palikti. Bet aš stoviu nekęsdama to stovėjimo visa esybe, virpėdama nuo skausmo ir tuštumos, nuo poreikio ramybės ir pabaigos. Pasauli, kaip aš pavargau.
Paleiskite mane, vistiek as jau seniai nebegyva. prasau.

Bet ne, raitysiuos ir toliau is skausmo klykdama, kiekviena diena kelsiuos, eisiu i mokykla... Kodel? nes negaliu iseiti. Man suknistai neleidzia zmones sio pasaulio. Tegu ismirsta zmonija, tada ir egoistiskoji as gales nudvest kartu.

Ir vėl rašau aš, nors nesiruošiu nė velnio savom mintim kalbėt. Nors ir dainų gerų atrast dabar aš negaliu, tad dalinuos eilėm, kurias rašiau ne aš, tai žodžiai tos, kurią gavau seniai atrast, ir žodžiai tie tai man dalis pasaulio, kuriame aš gyvenau ankščiau...

Žvaigždės

Ar žinojai, kad žvaigždės – tai tik maldos,
Žmogaus prakeikto raudos,
Ugnelės vandeny tamsiam...

Ar žinojai, kad žvaigždės – tai tik viltys,
Nubyrančios kaip smiltys,
Poetų pažadai...

Ar tu žinojai, žvaigždės krenta nuo dangaus,
Nemato jų žmogaus širdis
Ir laukia amžinybę to, kas niekad neįvyks.

Ar žinojai, kad ir kaip norėtum, žvaigždės
Pradings ir, nors tikėti paika,
Bet lauks žmogus ant medžio užsilipęs jų,
Nes vis dar prisimins tą viltį...

Jis niekad nebuvo ir niekad nebus apie mane. Bet primena švelniai kad pasaulis yra geras gražus kažkam, kad kažkas jame gyvena, juo grožisi ir tiki:

Aukščiau

Mes gimėme tam, kad tikėtume
Kažkuo didesniu, nei mintis,
Kai visi tik bėga ir vejasi,
Pakilti – skirta mums lemtis

Kai kalnai per aukšti netgi paukščiams,
Kai tamsa tiršta lyg mirtis,
Mes gimėm tekėti su saule,
Kovoti ir eiti, į orą paleisti viltis.

Mes griausime sienas iš žodžių,
Iš ledo ir akmenų,
Mes eisime, eisim, kovosime,
Nutrūkę nuo savo namų...

Kiek mums kainuoja benzinas?
Kiek sumokėsim už laimę?
Nebus per platus vandenynas,
Per siaura nebus mums palangė.

Nežinodami kur, nežinodami kaip,
Mes lekiame paskui svajonę,
Kad ir kur tai nuves, tariam „taip“,
Eik į priekį, palik abejonę!

Ir tas, už kurį lenkiu žemai galvą nes niekad negebėjau rašyti eilių.

Taip verkia sužeistos sielos

Mano sidabro laukus sudegino liepsnos,
Bėga žvėrys ir svyla plaukai,
O viltys lyg žuvys paniro,
Mano rankose – rožių spygliai...

Mano mėlyną dangų sudraskė
Baisūs vėjai ir aukso žaibai,
Tik lietus neatėjo, tad vėlei
Jie dainuos: „pražuvai, pražuvai...“

Mano balsą išsinešė bėgantys paukščiai
Ir praplyšo voro tinklai,
Kai matai viską tiesiai ir aiškiai,
Supranti: pražuvai, pražuvai...

Mano oazę užpustė lyg smėliu,
Nebeliko vandens nei akmens,
O tiltai iro suiro,
Tuščiuos rūmuos vėjas plevens.

Šitaip verkia sužeistos sielos,
Jos nešaukia, nebėga, tik tyli,
Jos savim nebetiki, skęsta,
Jos nekaltina, bet ir nemyli...

Skausmo ašarą auštant sugauki,
Kol ji dar nevirto į nieką,
Kaip išskris migruojantys paukščiai,
Taip ir jos savo kūnus palieka...

Fixing myself... is impossible.

"Scars"

I tear my heart open, I sew myself shut
My weakness is that I care too much
And my scars remind me that the past is real
I tear my heart open just to feel

Drunk and I'm feeling down
And I just wanna be alone
I'm pissed cause you came around
Why don't you just go home
Cause you channel all your pain
And I can't help you fix yourself
You're making me insane
All I can say is

I tear my heart open, I sew myself shut
My weakness is that I care too much
And our scars remind us that the past is real
I tear my heart open just to feel

I tried to help you once
Against my own advice
I saw you going down
But you never realized
That you're drowning in the water
So I offered you my hand
Compassions in my nature
Tonight is our last stand

I'm drunk and I'm feeling down
And I just wanna be alone
You shouldn't ever come around
Why don't you just go home?
Cause you're drowning in the water
And I tried to grab your hand
And I left my heart open
But you didn't understand
But you didn't understand
Go fix yourself

I can't help you fix yourself
But at least I can say I tried
I'm sorry but I gotta move on with my own life
I can't help you fix yourself
But at least I can say I tried
I'm sorry but I gotta move on with my own life


I'm not sure what I'm looking for anymore
I just know that I'm harder to console
I don't see who I'm trying to be instead of me
But the key is a question of control

Can you say what you're trying to play anyway
I just pay while you're breaking all the rules
All the signs that I find have been underlined
Devils thrive on the drive that is fueled

All this running around, well it's getting me down
Just give me a pain that I'm used to
I don't need to believe all the dreams you conceive
You just need to achieve something that rings true

There's a hole in your soul like an animal
With no conscience, repentance unknown
Close your eyes, pay the price for your paradise
Devils feed on the seeds that are sown

I can't conceal what I feel, what I know is real
No mistaking the faking, I care
With a prayer in the air I will leave it there
On a note full of hope not despair

All this running around, well it's getting me down
Just give me a pain that I'm used to
I don't need to believe all the dreams you conceive
You just need to achieve something that rings true

All this running around, well it's getting me down
Just give me a pain that I'm used to
I don't need to believe all the dreams you concieve
You just need to achieve something that rings true

Seniai seniai,nors, tiesą sakant, vakar, sėdėjau ant pasaulio krašto pačiam jo vidury, o šiandien aš žiuriu kas dedasi aplink, tik visgi nieko nematau. Gražus pasaulis, kai nesi jame. Keistas - kai stovi ant krašto. Ir mėšlinas kai stengiesi išlikt. Tik kuriem galam aš vėl kažką rašau. Sayonara, nes pamiršau esminę dainą kurią norėjau čia įgrūst.

Another minute
Feelin' so fine
You turn the freeze
Into warm light

Had a premonition
I've been watin' ever since
My world comin' down
It's got me spinnin' 'round

No guarantees
But I'm so sure
She's into silence
Candy for the head

Had a waking vision
I been so high ever since
My world comin' down
It's got me spinnin' 'round

If you really wanna fly
You gotta let go

Simply the most
Big sensation
(Once you're here you won't go back)
She's really pretty
One-eyed vision
(Lose the fear and don't come back)
Little sister showed me
Really took me for a ride
My world comin' down
It's got me spinnin' 'round
Yeah, when I found you
My world came crashin' down

Once you're here you won't go back
Lose the fear and don't come back

Tisiog susisviete sitaip, kad reiktu sita idet nors ji ir tera tik dar vienas prisiminimas.

apie Ikaro sparnus ir amžiną melą

Good morning day
Sorry I’m not there
But all my favourite friends
Vanished in the air
It’s hard to fly when you can’t even run
Once I had the world, but now I’ve got no one

If I needed someone to control me
If I needed someone to hold me down
I would change my direction
And save myself before I
If I needed someone to control me
If I needed someone to push me around
I would change my direction
And save myself before I drown….drown

Good morning day
Sorry you’re not here
All those times before
We’re never this unclear
It’s hard to walk when you can’t even crawl
Once I had this world, but now I’ve lost it all

If I needed someone to control me
If I needed someone to hold me down
I would change my direction
And save myself before I
If I needed someone to control me
If I needed someone to push me around
I would change my direction
And save myself before I drown

Rolling faster than I’m breathing
Drown
Rolling faster than I’m breathing
Drown
Rolling faster than I’m breathing

If I needed someone to control me
If I needed someone to hold me down
I would change my direction
And save myself before I
If I needed someone to control me
If I needed someone to push me around
I would change my direction
And save myself before I
(Save myself before I drown, save myself before I drown, save myself before I drown)

Vis dar skęstu, gilyn gilyn,nors aplinkiniam pasauliui, visut visutėliam šaukiu jog VISKAS YRA GERAI. Viduje draskaus, išorėj šypsaus. Melas tapo mano gyvenimu, meluoju sau ir kitiems, dangui ir žemei, meluoju pasauliui, judesiais ir žodžiais, gestais ir mimika ir tik rašydama čia iš paskutiniųjų stengiuosi išsaugoti bent kruopelę savęs. Muzikai basiskverbiant į mane aš griaunu viską kuo tikėjau, išduodu save, palieku praeičiai tai, ko ištiesų niekad ir neturėjau. Kiekviena mano kūno ląstelė jaučia pabaigą, tolimą, bet pabaigą. Pabundu rėkdama be garso, užmiegu susirietus iš skausmo, visą dieną, net namie, ko niekad nebūdavo, nenusiimu šypsenos kaukės - tai mano antras veidas, tai tampa manimi, bet aš netampu ir niekuomet netapsiu ta laiminga, draugiška, aktyvia, liks amžiams manyje uždarytas ir palaidotas gyvas tas žvėriukas, toji aš kuri mielu noru vieną rytą nepabustų. Taip, paslydau. Taip, buvo blogai, praeities nepakeisi, tik bus ko gero dar daug vakarų tokių, kupinų siaubo ir nevalingų judesių, kuomet pameti save, nesupranti žodžių, negali jų ištarti, kai viskas aplink pavirsta impulsų pasauliu, pulsuojančiomis dėmėmis, kol galų gale lėtai atsitraukia, palikdamas kančiąir dar daugiau mėšlo. Rytas buvo dar blogesnis. Ramybės šiam pasauly man neskirta, galimybės pabėgti - taip pat. Juk aš pauktis be sparnų, esu mokoma skristi, nors neturiu sparnų, bet aplinka nenori to matyti, taigi elkis kaip išmanai. Tam kad skristi nereikia sparnų, užtenka dangaus?... Tokio taipogi neturiu, keliauju ankštu koridoriumi kurio gale nėra šviesos, nevykusia pasaulio imitacija. Bet juk VISKAS GERAI, kitaip būti ir negali, juk tu turi idealų gyvenimą, juk paklausta kas nutiko, paklausta kodėl - tyli. Ir šitaip gyventi aš privalau, kiti keliai užviri, nesvarbu, kad šiam pasauliui netinku, gal netinku jokiam pasauliui, tiesiog yra žmonių, kurie neįsivaizduoja pasaulio be šitos keistos mergaitės. Ir dėl tų einu kartodama jog viskas gerai, visad buvo - ir visada bus. Sakau jog aš neskęstu, tik mojuoju, jog viską ištversiu, niekur nesuklysiu. Bet vieną dieną aš dingsiu. Ir nieks negalės manęs surasti, nors busiu čia pat, vieną dieną aš išskrisiu vaškiniais sparnais saulės pasitkti... jei tam dar bus likę bent lašelis jėgų ir trupinėlis manęs.

žuvys giliai kaip ir paukščiai aukštai
tai tik amžinai neatsiejami broliai
mano namai begaliniai laukai
visada šalia nepasiekiami toliai

jūros dugne sudaužytam laive
miega niekam jau nepriklausantys grobiai
mano turtai ten kur paukščių takai
niekam niekada nepasiekiami lobiai

kai tik sutems atsinešiu vandens
paskandinsiu jame savo jauną veidą
ir kai po nakties saulė vėl patekės
prisiminsiu kaip ji prieš tai nusileido

šiandien yra paskutinė diena
gaila tik džiaugsmu negaliu pasigirti
mano sode begalybė žiedų
medžiai visada taip atrodo prieš mirtį...

Tuomet kai iš dainos telieka su ja surištas prisiminimas, per ryškus kad galėtum išgirsti pačią dainą.

O tada kai niekas tau neleidžia pasiduoti tai atrodo kaip didžiausia svajonė. Tiesiog paimti ir sunaikinti viską aplink save...

Wake in a sweat again
Another day's been laid to waste
In my disgrace

Stuck in my head again
Feels like I'll never leave this place
There's no escape

I'm my own worst enemy

I've given up
I'm sick of feeling
Is there nothing you can say

Take this all away
I'm suffocating
Tell me what the fuck is wrong
With me

I don't know what to take
Thought I was focused but I'm scared
I'm not prepared

I hyperventilate
Looking for help somehow somewhere
And no one cares

I'm my own worst enemy

I've given up
I'm sick of feeling
Is there nothing you can say

Take this all away
I'm suffocating
Tell me what the fuck is wrong
With me

Goddddddd!!!!

Put me out of my misery
Put me out of my misery
Put me out of my
Put me out of my fucking misery

I've given up
I'm sick of feeling
Is there nothing you can say

Take this all away
I'm suffocating
Tell me what the fuck is wrong
With me

Ir paskutinės eilutės primenančios tai kas rodos buvo prieš gerą tūkstantmetį.

Kiekvienas šaltas rytas, šešta klasė ir visai kitaip girdimas tekstas nei toks, kokį štai dabar keliu...

Do you know what's worth fighting for?
When it's not worth dying for?
Does it take your breath away
And you feel yourself suffocating?
Does the pain weigh out the pride?
And you look for a place to hide?
Did someone break your heart inside?
You're in ruins
One, 21 guns
Lay down your arms,
give up the fight
One, 21 guns
Throw up your arms into the sky, you and I
When you're at the end of the road
And you lost all sense of control
And your thoughts have taken their toll
When your mind breaks the spirit of your soul
Your faith walks on broken glass
And the hangover doesn't pass
Nothing's ever built to last
You're in ruins
One, 21 guns
Lay down your arms, give up the fight
One, 21 guns Throw up your arms into the sky, you and I
Did you try to live on your own
When you burned down the house and home?
Did you stand too close to the fire
Like a liar looking for forgiveness from a stone?
When it's time to live and let die
And you can't get another try
Something inside this heart has died
You're in ruins
One, 21 guns Lay down your arms, give up the fight
One, 21 guns Throw up your arms into the sky
One, 21 guns Lay down your arms, give up the fight
One, 21 guns Throw up your arms into the sky, you and I

Aš nežinau, kodėl keliu būtent tas dainas kurias net pati suvokiu kaip visišką šūdą, net nežinau, kaip sugebu dabar rašyti, nesugebėdama žmoniškai kalbėti su aplinkiniais. Nežinau - keiksmažodis. Reikia atsikratyti įpročio "nežinoti", kas kad tai tik gražūs žodžiai, niekad to nepadarysiu.

Žadėjausi daugiau nerašyti bet jau tada žinojau kad tas žadėjimasis - tuščios kalbos. Galbūt kaip ir viskas ką sakau. Šiąnakt sapnavau sapną ir, nors niekad nekalbėjau apie sapnus, nes retai kada išvis besapnuoju, šikart jį aprašysiu. Tiesa tai buvo labiau košmaras, negalėjau jo nei kurti nei kontroliuoti kaip kitais kartais ir jis buvo kolkas ryškiausias iš sapnų. Gal taip paveikė kietas, migdomųjų sukeltas miegas. Veiksmo sapne beveik nebuvo, tik nuotaika ir keli aplinkos faktai. Sapnavau kad man haliucinacijos, nors tą suvokiau tik sapno pabaigoje. Sapnavau, kad vieną rytą pabudau visoškai kitokiam kambaryje nei užmigau. Jis teturėjo vieną langą kažkur aukštai ir šviesa sudarė keistus šešėlius, gulėdama lovoj, lydima tų pačių jausmų neleidusių užmigt ir neleidžiančių nė įkvėpt, atmieštų neaiškia baime stebeilijau į priešais esantį kampą, sienos, pati kambario forma kažkuo priminė ligonę, nors apart to susiaurėjimo prie išėjimo, žinojimo, kad nuėjusi ten pamatyčiau duris į tuoleta, jame butų dar vienos durys, vedančios į kitą palatą, patalpos apstatymas ligoninės nepriminė. Tai ir buvo toji haliucinacija, kurios realumu buvau tvirtai įsitikinus, kampe stovėjo senovinė komoda, apkrauta niekučiais, abipus jos po lovą. Lovos buvo vienodos, lygiai tokios, ant kokios miegojau būdama maža. Tuomet į patalpą įėjo mama, kurios vien pasirodymas kambaryje sukėlė neaiškią tačiau beprotišką baimę, nejaukumą. Dirbtinai maloniu balsu ji bandė mane šnekinti o aš vis giliau gūžiausi į kampą kol viskas aplink mane ėmė temti ir sklaidytis, o paskutinę akimirką mintyse tarsi švystelėjo prisiminimas, ar nežinia kas, kad tame kampe iš tiesų nebuvo nieko, tik plika siena. Tuomet pabudau nors dėl sapno ryškumo ilgai dar svarsčiau ar tai tikrai sapnas. Keista jį pasakoti, keista tiek daug rašyti, savotiškai kalbėti. Žinoma kalbu, tiksliau meluoju susitikus su naująja klase ar su tėčiu. Užtai po 15 minučių jau būnu nusikalus. Mano pasaulis tapo melu, nors žodžiais nemeluoju. Bet kuo daugiau jis gali būti, kai vidurnaktį klyki be garso, kai muzika nebereiškia nieko, tik prisiminimus, kaip pamažu išnyksta viskas, nebelieka net tikėjimo, užgęsta paskutiniai žiburiai. Pasaulis neteisingas, ne, ne man, jis neteisingas pats sau, neteisingas tiems, kuriems jo teisingumo reikia, liaupsinantis tuos, kurie jį griauna...

Bet ką aš čia ir vėl rašau nesamones.

I don't know who to trust no surprise
(Everyone feels so far away from me)
Heavy thoughts sift through dust and the lies
(Trying not to break but I'm so tired of this deceit)
(Every time I try to make myself get back up on my feet)
(All I ever think about is this)
(All the tiring time between)
(And how trying to put my trust in you just takes so much out of me)

[Chorus]
Take everything from the inside and throw it all away
Cuz I swear for the last time I won't trust myself with you

Tension is building inside steadily
(Everyone feels so far away from me)
Heavy thoughts forcing their way out of me
(Trying not to break but I'm so tired of this deceit)
(Every time I try to make myself get back up on my feet)
(All I ever think about is this)
(All the tiring time between)
(And how trying to put my trust in you just takes so much out of me)

[Chorus]
Take everything from the inside and throw it all away
Cuz I swear for the last time I won't trust myself with you

I won't waste myself on you
You
You
Waste myself on you
You
You

I'll take everything from the inside and throw it all away
Cuz I swear for the last time I won't trust myself with you

Everything from the inside and just throw it all away
Cuz I swear for the last time I won't trust myself with you
You
You
Ir daugiau nieko

Nežinau, neklauskite manęs kodėl bet aš ir vėl save skandinu. Muzikoje. Maiste. Interneto platybėse ir knygų gilumoje. Jei reiktų, turbūt nenueičiau nė pusės kilometro. Sveriu 6kg daugiau. Neprigirdžiu. Po truputį. Ir nenorėdama vėl pradėti rašyt elgsiuos kitaip. Po dainos tekstą. Kai tik susišvies. Atitinkantį kažką manyje. Ar pasaulyje.
Taigi, pirmas šitoks įrašas, beprotišką tos pačios frazės kartojimą sutraukiau. Senas senutėlis faktas. Kurio turbūt sau pripažint neleisiu niekada.

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing at all

You're sick of feeling numb
You're not the only one
I'll take you by the hand
And I'll show you a world that you can understand

This life is filled with hurt
When happiness doesn't work
Trust me and take my hand
When the lights go out you will understand

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing at all

Anger and agony
Are better than misery
Trust me, I've got a plan
When the lights go off, you will understand

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing at all

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing, rather feel pain

I know, I know that you're wounded
You know, you know that I'm here to save you
You know, you know I'm always here for you
I know, I know that you'll thank me later

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing at all

Pain, without love
Pain, I can't get enough
Pain, I like it rough
'Cause I'd rather feel pain than nothing at all
Rather feel pain than nothing at all
Rather feel pain

Ir dar viena, albume jos eina viena po kitos. Tik šitą žinau jau senokai.

I can't escape this hell
So many times I've tried
But I'm still caged inside
Somebody get me through this nightmare
I can't control myself

So what if you can see the darkest side of me
No one will ever change this animal I have become
Help me believe it's not the real me
Somebody help me tame this animal!
This animal, this animal

I can't escape myself
So many times I've lied
But there's still rage inside
Somebody get me through this nightmare
I can't control myself

So what if you can see the darkest side of me
No one will ever change this animal I have become
Help me believe it's not the real me
Somebody help me tame this animal I have become
Help me believe it's not the real me
Somebody help me tame this animal

Somebody help me through this nightmare
I can't control myself
Somebody wake me from this nightmare
I can't escape this hell

This animal, this animal
This animal, this animal
This animal, this animal
This animal

So what if you can see the darkest side of me
No one will ever change this animal I have become
Help me believe it's not the real me
Somebody help me tame this animal I have become

Help me believe it's not the real me
Somebody help me tame this animal!
This animal I have become

nothing

amzinas desnis, kuo labiau luzti, nesvarbu is ko, tuo po to blogiau, o as surinkau si teksta, bet jo neissiusiu, o tik paimsiu ir viska istrinsiu nes tokia jau esu, keistuole, kuri tai sneka tai tyli bet after all it's all the same, no matter how you look. I don't know how to give, maybe because i don't have what to give and if someone gives me somethiing i can't give anything in return. That makes me sick. And I keep saying thank you until it becomes just world without reason. And then I start to destroy everything my life is about. I start beingapart from people i care about. Instead of saying sorry i can't give you anything in retturn, bet i'd like to. Jus destroy everything or it destroys you. Maybe its true. Or maybw not. Who cares, nobody listens, nobody hears, nobodys here it's just message to nowhere like it was logn time ago. When i try not to give up, i'll start losing myself, when i saying i'm giving up something shows up. so what now? I'm even not a human anymore, i'm just a bird whithout wings. again.

Rasyta per skype, eiline zinute i niekur. Kaip ir visas sis blogas tai ir idejau.ne mano stilius, bet velniop.

...

Prabėgo sausis... vasaris... Dabar jau kovas, o aš vis dar čia. Nors nežinau ar visgi esu. Ar mes išvis esame...
Ai, ką aš čia rašau... Na gerai kažkada tam ir kūriau šitą blogą kažkada kad galėčiau nesąmones daryt.

Likimas kartais mūsų pasigaili ir suteikia iliuziją, kad galime jį valdyti, kurti... Nustojau tuo tikėti. Jau kaži kiek laiko jaučios kaip marionetė, tuščia lėlė vis kažkur mėtoma ir stomdoma. Ir jau net nebesuprantu kas vyksta, kur keliauja visas šitas pasaulis. O gal tai net ne pasaulis, gal tiesiog iliuzija...
Ir nieko niekad pakeisti negaliu. Iš manęs jau nieko ir neliko. Tik kažkoks keistas padaras kuris sėdi susigūžęs su savom mintim, kurios varo iš proto nors gal jau nelabai ir belikę to proto. Tiesiog jaučiuos tarsi kažkoks gličios masės kamuolys, neturintis nei žmoniškų rankų, nei kokjų, nei valios ar proto. Visad kažką pastums, kažkam netyčia trenks. Viskas byra iš rankų nes nebesugebū padaryti visiškai nieko. Tik tusčiai svaičiot ir žiūrėt į dangų. Kažkur pasiklydusi. Net nežinia kur. Tesinori užrikti ant viso pasaulio "palikit mane ramybėje, aš daugiau nebegaliu". Tuomet toliau sėdėti ir bandyt atrasti kažkokį taką juodoj tamsoj. Kodėl kiekvieną ryta keliamės ir einam į mokyklą, kodėl kurti planai staiga išnyksta...

Kodėl likimas o gal mano pačios smegenys krečia man piktus pokštus ir atima galimybę prisiminti, atpažinti kažką. Šių metų man nėra, išnyko, dingo. Prabėgusių tik trupiniai delnuos. Ir skaudžios šukės užsilaikė, nes pirštų tarpai per maži.
Jaučiu, kad zombiu vėl virstu, iš išorės pasiekt negali niekas, o viduje kenčiu. Lyg peiliais bados nejautrumas, kitų žmonių žiaurus godumas, mano pačios keistokas egoistiškumas. Pagalbos ieškau aš veiduos žmonių, bet niekad niekad nerandu. Aš su kažkuo šneku, niekus kad mano išgirstų noriu, bet nkito išklausyt net ir norėdama negaliu. Net nežinau ką čia rašau, kodėl...

Aš pavagau gyventi šitaip, tik nesakykit, kad istorija iš naujo...

Ir vėl aš kažką rašau? Oj ne, vėl vėl vėl. Rašau nesąmones nuo kurių darosi bloga taip bandydama išsilieti ir nepamirštu žodį nesąmonė rašyti su ą. Nebepadeda. Baik žmogau. Užmiršk. Bet neužmiršiu. Negaliu, nes nėra ką užmiršti. Ir taip jau pusės gyvenimo neatsimenu. Išnyko. Išbyrėjo tarsi smėlis pro pirštus. Nes nebuvo ten ką atsiminti.
Ar kada bandei galvoti kitaip? Klausiu savo vidinio aš, o vienintelis atsakymas visad būna "esu kas esu, durnelė kvaišelė pasiklydusi savyje ir pasaulyje. Ta, kuri vis dėl to nežino kas tokia yra, Ir ta, kuri gali klausytis tos pačios dainos dvidešimt kartų ir to nejusti. Ta, kuri kažkodėl įsitikinusi kad iki dvidešimties neišgyvens. Kur tau, net egzaminų nelaikys, arba patėkš tuščią lapą sakydama "eikit jūs visi šikt"... O tada susivoks kad ištrynė save iš šio pasaulio, pavertė nepageidaujamu asmeniu. Nors gal save ištrynė jau seniau, tada, kai apsisprendė neplaukti pasroviui. Ar tada kai pirmą kart "nusprendė" kad nieko nejusti ir negalvoti būtų lengviau. Ar tada, kai ištisus mėnesius vaikščiojo užblokavusi visus jutimus, tarsi vaiduoklis. Kol galų gale liko tik pasibjaurėjimas...." O galų gale vis tiek sau pripažinsime, jog žinoti kas esame - neįmanoma.
Vėl rašau nesąąąąąąmones. Nes sėdžiu ir galvoju, bandau suvaikyti sutraukytas minčių gijas, kol suvokiu kad man nusispjaut. Vienodai rodo. EIKIT JŪS VISI ŠIKT.
O gal eisiu tik aš viena.... Velniop.

......................

Keista, ar ne, koks išprotėjęs kartais gali būti šis pasaulis. Balansuojantis ant ribos tarp kažko "tikro" ir kažko "anapus". Čia ne apie pomirtinį pasaulį, tas anapus - kažkas už mūsų suvokimo ir proto ribų. Kai tau visai blogai ir tu, rodos, skęsti imi matyti viską kitaip. Kartais ištveri, išsigelbėji, o kartais tiesiog dvėsti nuo nepakeliamo svorio. Kai atrodo nėra nieko kas lenktų prie žemės.

Ir vėl aš lyriškai kalbu, taip kad pačiai šlykštu. Nekreipkit dėmesio, nematomi, įsivaizduojami skaitytojai. Užmirškit. Tiesiog leiskit išsirėkt. nors ne gal nerėksiu geriau. Nes baigsis blogai...

Keista kartais pagalvoju, jog šios karts nuo karto parašomos žinutės - vienintelis ženklas, kad dar gyva, esu. Nors rašau kitką. Ir dar sugebu publikuoti. Ir kuriem galam? Kam to reikia? Aj, ką čia supaisysi.......