apie Ikaro sparnus ir amžiną melą

Good morning day
Sorry I’m not there
But all my favourite friends
Vanished in the air
It’s hard to fly when you can’t even run
Once I had the world, but now I’ve got no one

If I needed someone to control me
If I needed someone to hold me down
I would change my direction
And save myself before I
If I needed someone to control me
If I needed someone to push me around
I would change my direction
And save myself before I drown….drown

Good morning day
Sorry you’re not here
All those times before
We’re never this unclear
It’s hard to walk when you can’t even crawl
Once I had this world, but now I’ve lost it all

If I needed someone to control me
If I needed someone to hold me down
I would change my direction
And save myself before I
If I needed someone to control me
If I needed someone to push me around
I would change my direction
And save myself before I drown

Rolling faster than I’m breathing
Drown
Rolling faster than I’m breathing
Drown
Rolling faster than I’m breathing

If I needed someone to control me
If I needed someone to hold me down
I would change my direction
And save myself before I
If I needed someone to control me
If I needed someone to push me around
I would change my direction
And save myself before I
(Save myself before I drown, save myself before I drown, save myself before I drown)

Vis dar skęstu, gilyn gilyn,nors aplinkiniam pasauliui, visut visutėliam šaukiu jog VISKAS YRA GERAI. Viduje draskaus, išorėj šypsaus. Melas tapo mano gyvenimu, meluoju sau ir kitiems, dangui ir žemei, meluoju pasauliui, judesiais ir žodžiais, gestais ir mimika ir tik rašydama čia iš paskutiniųjų stengiuosi išsaugoti bent kruopelę savęs. Muzikai basiskverbiant į mane aš griaunu viską kuo tikėjau, išduodu save, palieku praeičiai tai, ko ištiesų niekad ir neturėjau. Kiekviena mano kūno ląstelė jaučia pabaigą, tolimą, bet pabaigą. Pabundu rėkdama be garso, užmiegu susirietus iš skausmo, visą dieną, net namie, ko niekad nebūdavo, nenusiimu šypsenos kaukės - tai mano antras veidas, tai tampa manimi, bet aš netampu ir niekuomet netapsiu ta laiminga, draugiška, aktyvia, liks amžiams manyje uždarytas ir palaidotas gyvas tas žvėriukas, toji aš kuri mielu noru vieną rytą nepabustų. Taip, paslydau. Taip, buvo blogai, praeities nepakeisi, tik bus ko gero dar daug vakarų tokių, kupinų siaubo ir nevalingų judesių, kuomet pameti save, nesupranti žodžių, negali jų ištarti, kai viskas aplink pavirsta impulsų pasauliu, pulsuojančiomis dėmėmis, kol galų gale lėtai atsitraukia, palikdamas kančiąir dar daugiau mėšlo. Rytas buvo dar blogesnis. Ramybės šiam pasauly man neskirta, galimybės pabėgti - taip pat. Juk aš pauktis be sparnų, esu mokoma skristi, nors neturiu sparnų, bet aplinka nenori to matyti, taigi elkis kaip išmanai. Tam kad skristi nereikia sparnų, užtenka dangaus?... Tokio taipogi neturiu, keliauju ankštu koridoriumi kurio gale nėra šviesos, nevykusia pasaulio imitacija. Bet juk VISKAS GERAI, kitaip būti ir negali, juk tu turi idealų gyvenimą, juk paklausta kas nutiko, paklausta kodėl - tyli. Ir šitaip gyventi aš privalau, kiti keliai užviri, nesvarbu, kad šiam pasauliui netinku, gal netinku jokiam pasauliui, tiesiog yra žmonių, kurie neįsivaizduoja pasaulio be šitos keistos mergaitės. Ir dėl tų einu kartodama jog viskas gerai, visad buvo - ir visada bus. Sakau jog aš neskęstu, tik mojuoju, jog viską ištversiu, niekur nesuklysiu. Bet vieną dieną aš dingsiu. Ir nieks negalės manęs surasti, nors busiu čia pat, vieną dieną aš išskrisiu vaškiniais sparnais saulės pasitkti... jei tam dar bus likę bent lašelis jėgų ir trupinėlis manęs.