žuvys giliai kaip ir paukščiai aukštai
tai tik amžinai neatsiejami broliai
mano namai begaliniai laukai
visada šalia nepasiekiami toliai

jūros dugne sudaužytam laive
miega niekam jau nepriklausantys grobiai
mano turtai ten kur paukščių takai
niekam niekada nepasiekiami lobiai

kai tik sutems atsinešiu vandens
paskandinsiu jame savo jauną veidą
ir kai po nakties saulė vėl patekės
prisiminsiu kaip ji prieš tai nusileido

šiandien yra paskutinė diena
gaila tik džiaugsmu negaliu pasigirti
mano sode begalybė žiedų
medžiai visada taip atrodo prieš mirtį...

Tuomet kai iš dainos telieka su ja surištas prisiminimas, per ryškus kad galėtum išgirsti pačią dainą.

O tada kai niekas tau neleidžia pasiduoti tai atrodo kaip didžiausia svajonė. Tiesiog paimti ir sunaikinti viską aplink save...

Wake in a sweat again
Another day's been laid to waste
In my disgrace

Stuck in my head again
Feels like I'll never leave this place
There's no escape

I'm my own worst enemy

I've given up
I'm sick of feeling
Is there nothing you can say

Take this all away
I'm suffocating
Tell me what the fuck is wrong
With me

I don't know what to take
Thought I was focused but I'm scared
I'm not prepared

I hyperventilate
Looking for help somehow somewhere
And no one cares

I'm my own worst enemy

I've given up
I'm sick of feeling
Is there nothing you can say

Take this all away
I'm suffocating
Tell me what the fuck is wrong
With me

Goddddddd!!!!

Put me out of my misery
Put me out of my misery
Put me out of my
Put me out of my fucking misery

I've given up
I'm sick of feeling
Is there nothing you can say

Take this all away
I'm suffocating
Tell me what the fuck is wrong
With me

Ir paskutinės eilutės primenančios tai kas rodos buvo prieš gerą tūkstantmetį.

Kiekvienas šaltas rytas, šešta klasė ir visai kitaip girdimas tekstas nei toks, kokį štai dabar keliu...

Do you know what's worth fighting for?
When it's not worth dying for?
Does it take your breath away
And you feel yourself suffocating?
Does the pain weigh out the pride?
And you look for a place to hide?
Did someone break your heart inside?
You're in ruins
One, 21 guns
Lay down your arms,
give up the fight
One, 21 guns
Throw up your arms into the sky, you and I
When you're at the end of the road
And you lost all sense of control
And your thoughts have taken their toll
When your mind breaks the spirit of your soul
Your faith walks on broken glass
And the hangover doesn't pass
Nothing's ever built to last
You're in ruins
One, 21 guns
Lay down your arms, give up the fight
One, 21 guns Throw up your arms into the sky, you and I
Did you try to live on your own
When you burned down the house and home?
Did you stand too close to the fire
Like a liar looking for forgiveness from a stone?
When it's time to live and let die
And you can't get another try
Something inside this heart has died
You're in ruins
One, 21 guns Lay down your arms, give up the fight
One, 21 guns Throw up your arms into the sky
One, 21 guns Lay down your arms, give up the fight
One, 21 guns Throw up your arms into the sky, you and I

Aš nežinau, kodėl keliu būtent tas dainas kurias net pati suvokiu kaip visišką šūdą, net nežinau, kaip sugebu dabar rašyti, nesugebėdama žmoniškai kalbėti su aplinkiniais. Nežinau - keiksmažodis. Reikia atsikratyti įpročio "nežinoti", kas kad tai tik gražūs žodžiai, niekad to nepadarysiu.

Žadėjausi daugiau nerašyti bet jau tada žinojau kad tas žadėjimasis - tuščios kalbos. Galbūt kaip ir viskas ką sakau. Šiąnakt sapnavau sapną ir, nors niekad nekalbėjau apie sapnus, nes retai kada išvis besapnuoju, šikart jį aprašysiu. Tiesa tai buvo labiau košmaras, negalėjau jo nei kurti nei kontroliuoti kaip kitais kartais ir jis buvo kolkas ryškiausias iš sapnų. Gal taip paveikė kietas, migdomųjų sukeltas miegas. Veiksmo sapne beveik nebuvo, tik nuotaika ir keli aplinkos faktai. Sapnavau kad man haliucinacijos, nors tą suvokiau tik sapno pabaigoje. Sapnavau, kad vieną rytą pabudau visoškai kitokiam kambaryje nei užmigau. Jis teturėjo vieną langą kažkur aukštai ir šviesa sudarė keistus šešėlius, gulėdama lovoj, lydima tų pačių jausmų neleidusių užmigt ir neleidžiančių nė įkvėpt, atmieštų neaiškia baime stebeilijau į priešais esantį kampą, sienos, pati kambario forma kažkuo priminė ligonę, nors apart to susiaurėjimo prie išėjimo, žinojimo, kad nuėjusi ten pamatyčiau duris į tuoleta, jame butų dar vienos durys, vedančios į kitą palatą, patalpos apstatymas ligoninės nepriminė. Tai ir buvo toji haliucinacija, kurios realumu buvau tvirtai įsitikinus, kampe stovėjo senovinė komoda, apkrauta niekučiais, abipus jos po lovą. Lovos buvo vienodos, lygiai tokios, ant kokios miegojau būdama maža. Tuomet į patalpą įėjo mama, kurios vien pasirodymas kambaryje sukėlė neaiškią tačiau beprotišką baimę, nejaukumą. Dirbtinai maloniu balsu ji bandė mane šnekinti o aš vis giliau gūžiausi į kampą kol viskas aplink mane ėmė temti ir sklaidytis, o paskutinę akimirką mintyse tarsi švystelėjo prisiminimas, ar nežinia kas, kad tame kampe iš tiesų nebuvo nieko, tik plika siena. Tuomet pabudau nors dėl sapno ryškumo ilgai dar svarsčiau ar tai tikrai sapnas. Keista jį pasakoti, keista tiek daug rašyti, savotiškai kalbėti. Žinoma kalbu, tiksliau meluoju susitikus su naująja klase ar su tėčiu. Užtai po 15 minučių jau būnu nusikalus. Mano pasaulis tapo melu, nors žodžiais nemeluoju. Bet kuo daugiau jis gali būti, kai vidurnaktį klyki be garso, kai muzika nebereiškia nieko, tik prisiminimus, kaip pamažu išnyksta viskas, nebelieka net tikėjimo, užgęsta paskutiniai žiburiai. Pasaulis neteisingas, ne, ne man, jis neteisingas pats sau, neteisingas tiems, kuriems jo teisingumo reikia, liaupsinantis tuos, kurie jį griauna...

Bet ką aš čia ir vėl rašau nesamones.