...

Prabėgo sausis... vasaris... Dabar jau kovas, o aš vis dar čia. Nors nežinau ar visgi esu. Ar mes išvis esame...
Ai, ką aš čia rašau... Na gerai kažkada tam ir kūriau šitą blogą kažkada kad galėčiau nesąmones daryt.

Likimas kartais mūsų pasigaili ir suteikia iliuziją, kad galime jį valdyti, kurti... Nustojau tuo tikėti. Jau kaži kiek laiko jaučios kaip marionetė, tuščia lėlė vis kažkur mėtoma ir stomdoma. Ir jau net nebesuprantu kas vyksta, kur keliauja visas šitas pasaulis. O gal tai net ne pasaulis, gal tiesiog iliuzija...
Ir nieko niekad pakeisti negaliu. Iš manęs jau nieko ir neliko. Tik kažkoks keistas padaras kuris sėdi susigūžęs su savom mintim, kurios varo iš proto nors gal jau nelabai ir belikę to proto. Tiesiog jaučiuos tarsi kažkoks gličios masės kamuolys, neturintis nei žmoniškų rankų, nei kokjų, nei valios ar proto. Visad kažką pastums, kažkam netyčia trenks. Viskas byra iš rankų nes nebesugebū padaryti visiškai nieko. Tik tusčiai svaičiot ir žiūrėt į dangų. Kažkur pasiklydusi. Net nežinia kur. Tesinori užrikti ant viso pasaulio "palikit mane ramybėje, aš daugiau nebegaliu". Tuomet toliau sėdėti ir bandyt atrasti kažkokį taką juodoj tamsoj. Kodėl kiekvieną ryta keliamės ir einam į mokyklą, kodėl kurti planai staiga išnyksta...

Kodėl likimas o gal mano pačios smegenys krečia man piktus pokštus ir atima galimybę prisiminti, atpažinti kažką. Šių metų man nėra, išnyko, dingo. Prabėgusių tik trupiniai delnuos. Ir skaudžios šukės užsilaikė, nes pirštų tarpai per maži.
Jaučiu, kad zombiu vėl virstu, iš išorės pasiekt negali niekas, o viduje kenčiu. Lyg peiliais bados nejautrumas, kitų žmonių žiaurus godumas, mano pačios keistokas egoistiškumas. Pagalbos ieškau aš veiduos žmonių, bet niekad niekad nerandu. Aš su kažkuo šneku, niekus kad mano išgirstų noriu, bet nkito išklausyt net ir norėdama negaliu. Net nežinau ką čia rašau, kodėl...

Aš pavagau gyventi šitaip, tik nesakykit, kad istorija iš naujo...