A.M. - Neužgesk

    Tamsa. Bėgu aplink, sukuosi ratais, išlankstau keistas kreives kol galiausiai pametu savo trajektoriją. Aplenkiu greta bėgantį šešėlį ir išskėtusi rankas noriu užkirsti jam kelią. Jis sustoja, tačiau tai vienintelė reakcija į mane. Akimirką panoriu tvirtai apkabinti tą vienišą liūdna šešėlį, laikyti jį glėbyje ir niekada daugiau nepaleisti. Tačiau man nevalia. Negaliu. Mano rankos bejėgiškai nusvyra prie šonų, palieku stebėti tą kankinantį nusuktų akių žvilgsnį. Tiesiog tyliai žvelgiu į akis kurios tiek kartų traukė mane iš tamsos. Tų akių klaikas varo mane iš proto ir sustingusi niekuo negaliu joms padėti. Jaučiu kaip manyje kažkas krenta. Vis gilyn... gilyn.  Tačiau jokio dugno taip ir nepasiekia, tarsi pati amžinybė būtų įkalinusi mane čia. Tamsoje, iš kurios tegalima išeiti dviese.
    Jos, akių atspindimos sielos, kūno kontūrai tai blanksta, tai vėl išryškėja taip ir neatrasdami tinkamo pavidalo. Nekinta tik akys ir manosios nejučiomis atspindi Jos kančią. Tuo tarpu mano kūnas merdi, lupasi sluoksnis po sluoksnio, kol belieka tik pasimetusi širdis. Išsigandusi savo nuogybės ji apsivelka popieriaus rūbus ir tyliai žvelgia per savuosius langus – akis. Mano bekūnis žvilgsnis temato tik Jos jausmų pašvaistes akyse. Kažkur tų akių dugne švysteli bėgantis siluetas ir tą akimirką, kaip tik tą akimirką kai rodos galiu jį pavyti, kančia pasruvusios akys trenkia nesuvaldoma šalčio banga. Banga užpildo tarpus korėtoje tylos sienoje ir aš parkrintu. Krenta ir mano sustingęs kūnas, tas nerangus mėsos gabalas visuomet peršantis savo tikrovę. Pasirodo jis vis dar čia, tik šįkart, bent kartą, mūsų tikrovės sutampa - karšti lašai, prasprūdę pro suspaustas blakstienas, pasiekę žandikaulį jau vėsūs ir šie lašai dabar tėra vienintelė mano tikrovė.
    Staiga pajuntu, jog aplink mane jau nieko nebėra. Atvėsę Jos pėdsakai ir kaip niekad dusinanti tyla byloja jog Jos jau nebėra seniai. Kiek laiko aš stebeilijau akis kurių jau nebebuvo? Nežinia... Sustingusi tyliu, tyliu ne tik žodžiais, bet ir siela. Nė viena styga nevirpteli kai tarsi sniegas pradeda leistis sekundės, o vėliau ir minutės. Mažutę amžinybę nė nekrustėliu.
    Tylu, tamsu. Tačiau tai nė kiek neprimena nakties ramybės, galvoje aidi tartum kokie žingsniai, viso pasaulio tuštuma apsupa beore erdve. Ji spaudžia, kankinančiai spaudžia, o pradėjus drebėti kūnui mano vakuumas nepalieka man kitos išeities. Po vieną bandau atpalaiduoti sustingusius, konvulsiškai trūkčiojančius raumenis, pamažu atleidžiu sukąstus dantis. Giliai, trūkčiojančiai įkvepiu oro ir... atsimerkiu.
      Snaigės už lango tyliai krinta, o vakar Ji ir vėl žadėjo nužudyti save. Tačiau aš nesugebėjau jos sustabdyti. Visi žodžiai jau šimtus kartų išsakyti, tačiau ji jų negirdi. Nežinau, kaip atverti jos akis, negaliu jos pasiekti... Man baisu. Iš baimės krečia drebulys, o protas ginasi. Ginasi šleikščiai, nuvesdamas mane pažiūrėti filmo, versdamas užmiršti. Bet man tereikia Jos. Noriu kad Ji būtų gyva ir esu pasirengusi sumokėti bet kokią kainą. Bet kokia ta kaina? Ką galiu sumokėti? Tai ne pasaka, čia negalima bėgti nepaisant nieko, čia negalima šaukti žodžių, kurie pakeistų likimą, čia negali sumokėti, kad ir kaip norėtum. Gyvenk.
    Baimė užplūsta bangomis. Atslūgsta ir vėl užšaldo. Nupiešia kreivą kančios šypseną veide ir aš nebegaliu galvoti. Tai, kas suspaudžia širdį ir nepaleidžia dar ilgai tesulaukia buko atsako „aišku”. Nemoku kalbėti. Tegaliu maldauti ir prašyti praradusi viltį kad tai kažką pakeis. Tačiau ir nepriimanti vilties, kad Jos gali nebelikti.
    „Neleisk man mirti”. Įdomu, ar Ji bent suprato, ko tokiu keistu prašymu prašiau. Ar bent išgirdo, kaip nedrąsiai lenda iš po jo žodis „nemirk”. Nežinau. Nekenčiu savęs už savo tylą. Ir už tai, jog visad elgiuosi kaip niekur nieko.
    Manau, kadanors išgirsi mane. Viliuosi, suprasi. Visuomet esu greta, net tuomet, kaip nesugebu atsakyti. Net tuomet, kai atrodau toli. Myliu tave. Pasiilgau tavęs. Atleisk už viską. Ačiū, kad esi. Laikykis. Kaip visuomet tiesiog sudėjau į šį žodį viską, nors pati ir paverčiau jį nuvalkiotu. Iki. Iki susitikimo.