Tyla. Tyliai leidžiasi snaigės  po mano kojomis. Girgžda sniegas po sunkiais mano batais. Girgžda taip, tarsi tai būtų vienintelis garsas pasaulyje. Veria ausį, užpildo tylą. Bet aš visvieną ją girdžiu. Tylą. Tuštumą. Pavasaris? Ne, nejuokaukit. O sniegas girgžda. Autobusas - stotelė - parduotuvė - kiemas - dar vienas - mašinų aikštelė - mama - namai.
            Namuose irgi tylu. Kitaip tylu. Tyla ne raminančiai užpildyta tuštuma. Tyla plokščia tarsi plynė. Burzgia šaldytuvas. Suskamba raktai, trinkteli durys. Žingsniai. Pokalbio užuomazgos. Vėl tyla. Dar tuštesnė. Sunkus kompiuterio šnopavimas ją pabrėžia.
            Eilė vaizdui. Tylus, baltas vakaras. Didelės didelės snaigės. Ir daug vaiduokliškų siluetų. Spalvos, šviesa, šešėlis, pilkuma. Vaizdai truputį plaukia prieš akis. Prisimerkiu. Snaigės - didelės pūkuotos pienės. Apvalūs skrituliai išskydusiais paviršiais. Nė vieno žmogaus, visi jie liko už kampo. Šąla. Pirštai sustingo taip, kad nebegaliu jų pajudinti. Dvi tieses ant veido baksnoja smulkiomis adatėlėmis. Namuose šilta, bet drebu visviena. Gal ir ne šalčio čia kaltė. Kad ir ką daryčiau - sušilti negaliu.
            Taip, aš čia. Man šalta ir baisiai tuščia. Tyla smaugia ir gydo. Bet ji žino tik tai, ką žinau aš. O aš pamiršau viską. Vaizdas po vaizdo, žodis ar skiemuo, tyla ir garsas. Verpetas, o gal karuselė? Sukasi taip greitai, kad mane supykina. Iš kišenių pabyra daiktai; lauk išlekia monetos, drabužiai, veidai... Dabartis? Ne, negirdėjau. Susisuku žaislinio lėktuvo kėdutėje. Man baisu ir aš nieko nežinau. Nič-nie-ko. "Mama, noriu namo!". Mamos greta nėra, nebuvo ir nebus. Šalta, baisu ir tuščia. Aš minioje pasiklydęs vaikas. Nepažįstamieji plastikinėmis šypsenomis tiesia man rankas. Tai kraupu ir aš noriu namo - kur šilta ir kvepia lietiniais blynais. Mano pasaulyje lyja pilkais lašais. Jie nudažo viską aplinkui. Išsigandęs ir vienišas vaikas slenka gatvėmis. Gatvė po gatvės, metai po metų. Į tą patį tašką. Apleista karuselė. Žaislinis lėktuvas. Mygtukas "on" ir mygtukas "off", amžiams užstrigęs per vidurį. Pusinis pasaulis ir pusė žmogaus. Pernelyg jautri bejausmė mergaitė. Net skamba juokingai. O mano juokas kraupus ir man pačiai.
             Negaliu sušilti. Niekaip negaliu sušilti. Man šalta. Taip baisiai šalta kaip tebūna kai šaltis sklinda iš vidaus. Visa tai per daug sudėtinga. O pasaulis - toks absurdiškas. Apraizgytas, apipintas, prikeverzotas ir antspauduotas. Žinoma, nieks nepaskaitė sutarties iki galo. Pasirašė ir tiek. Norėčiau ištraukti jo vidurius lauk, pamatyti garą, kylantį nuo šiltų žarnų - gyvybę. Sukrėsti pasaulį. Filosofija, žodžiai įmantrūs, diplomatija ir mandagumas - nejau nebegalima būti tiesiog žmogumi?! Žmogus juk mat išskirtinis - moka griauti, mąstyti, šaipytis... Per tai pamiršau ir kaip juoktis, neatmenu, kaip tik kvėpuoti, širdis manyje - plastikinė, jau net nebe sidabrinė...
            Oro per maža. Dangus - per platus. Paprastai - per daug sudėtinga. Sušalęs ir vienišas vaikas , nežinantis ko jam taip gelia. Aš pavargau, tik labai pavargau.... Nejau paprastai  - visgi taip sudėtinga...? Vokai krauju pasruvę, o mintys giliam šuliny. Tamsu ten, šalta, svarbiausia - niekas negirdi. 助け て ください.  おねがい.

"B.Gražio paveikslas "Uždarytas miestas" man simbolizuoja dalykus, kurie čia pat, tačiau kurių negaliu pasiekti. Sulankstyti, aplaužyti vartai - frustracija. Kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau smulkmenų išduoda, kad miestas gal ir nėra toks mielas, šviesus ir gražus, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio. Taip ir tos mūsų svajonės - ilgainiui nublanksta..." 2012-10-02