 |
| Bound - Machihuahua |
Laikas bėga ir bėga ir bėga. Nuo manęs ir į tolį. Ir aš, rodos, ta pačia kryptimi drauge - nuo savęs.Bet kartais pavargstu savęs vengti ir... pratrūkstu. Kaip iš kiauro kibiro iš manęs pila lietus. Smulkiom adatėlėm bado asfaltą. Nesitikėjau, jog smulkių akmenukų į tuščia kibirą prikris tiek, kad nebeišgirsiu paskutiniojo. Nutrūko rankena. Neišlaikiau. O, rodos, smulkmenos. Tačiau kančioje jaučiuosi savimi labiau nei bet kada. Neslopinu savęs. Nekemšu vidun bevertės literatūros ir tuščių paistalų. Tik tyliai verkiu ir šypsausi.
Laikas užplūsta bangomis. Čia aš esu, čia manęs nėra. Laikas tampa vieta, bet vieta nieko bendro neturėdama su laiku tiesiog išnyksta. Gaila truputį. O aš iš paskutiniųjų stipriai suspaudžiu ir vėl benykstančios asmenybės likučius. Ji ateina tyliai ir greitai pabėga. Nuolat žudau ją, nenuostabu, kad bijo. Bet kai esu sužeista vis tiek ateina pasiguosti. Man šiandien daug žvaigždžių, nes šiandien - tolima praeitis. Bet jaučiu kas dabar. Todėl taip ir skauda - nes tikra. Kartais reik pasileist, kad išsaugotum save. Kad bent trumpam galėtum sugrįžti. O aš nutirpus ir apstulbusi. Pradingau. Beliko tik jausmas.
 |
| Anatomie - Lover and the Wild |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą